Klysta manantieji, kad mūrines ar gelžbetonines buto sienas šiltinti iš vidaus paprasčiau nei iš išorės. Neretai atlikti šiuos darbus trukdo įrengti šildymo prietaisai ar elektros prietaisų kištukiniai lizdai, kuriuos nėra paprasta ir pigu perkelti ant naujo sienos paviršiaus. Be to, kartais reikia nuardyti ir dalį grindų apdailos. Žodžiu, kosmetinis visos patalpos remontas yra neišvengiamas, o tai irgi kainuoja.
Šiltinant būsto sienas iš vidaus, patartina kloti ne storesnį nei 5 cm storio sluoksnį iš akmens vatos plokščių.
Taigi, kas nutinka su netinkamai iš vidaus apšiltinta siena? Naujai įrengtas šilumą izoliuojantis sluoksnis neleidžia buvusiam įprastiniam šilumos kiekiui patekti į sienos konstrukciją, todėl ši atitvara šaltomis žiemos dienomis ima stipriai vėsti ir net gali peršalti. Ji, jungdamasi su gretimomis sienomis, lubomis ir grindimis, pradeda vėsinti aplinkines konstrukcijas, sumažėja jų paviršių temperatūra ir susidaro kritinės sąlygos, kai ant šių atvėsusių paviršių pradeda kauptis vandens garų kondensatas. Taip įvyksta todėl, kad, esant tam pačiam santykiniam oro drėgniui, tačiau skirtingoms temperatūroms, ore gali būti skirtingas kiekis vandens garų. Kuo temperatūra žemesnė, tuo mažiau vandens garų gali būti ore, o susidaręs perteklius rasos pavidalu iškrinta ant artimiausių paviršių. Dėl nepakankamo vėdinimo, patalpos konstrukcijos įmirksta, ima dar greičiau vėsti (štai todėl automobilių varikliai aušinami vandeniu, nes jis yra 25 kartus geresnis šilumos laidininkas nei nejudantis oras), o ant nuolatos drėgnų paviršių ima veistis pelėsis. Jis ne tik subjauroja naujai įrengtų sienų paviršius, bet ir kenkia žmonių sveikatai.
Todėl, šiltinant būsto sienas iš vidaus, patartina kloti ne storesnį nei 5 cm storio sluoksnį iš akmens vatos plokščių. Iš vidinės konstrukcijos pusės reikia įrengti ir itin kruopščiai užsandarinti vandens garus izoliuojantį sluoksnį – tai gali būti 200 mikronų storio polietileno plėvelė. Tokio sluoksnio 25 kv. m sienai apšiltinti sunaudotos akmens vatos kiekis kainuotų apie 150 Lt. Tačiau visos konstrukcijos įrengimo išlaidas galėtų įvertinti tik statybos darbus atliekanti įmonė. Aišku, kad suma susidarys nemaža, o naudos bus ne kažin kiek. Todėl patarčiau išleisti šiek tiek daugiau ir, jei yra galimybė, šiltinti būstą iš lauko.
Apšiltinus iš vidaus butą, išorinėse lauko sienose tarp šiltintos ir nešiltintos sienos dalių gali atsirasti plyšių ir įtrūkimų. Jei vis dėlto būstas šiltinamas iš vidaus, tada 10–15 cm storio „Šiloporas Neo“ plokštės klijuojamos prie pašiurkštintos sienos, vėliau klojamos garo izoliacijos medžiagos (0,2 mm storio polietileno plėvelė), specialiomis „Spyraldiubel“ smeigėmis prie putplasčio tvirtinamos gipso kartono plokštės. Būtina užtikrinti pakankamą ventiliaciją, kad kambario drėgmė būtų ne didesnė 60 proc .
Kad nesikauptų drėgmė ir neatsirastų pelėsis, šiltinti sienas iš vidaus galima termoizoliaciniu perlito tinku „Perlit Therm CSII“ (šilumos laidumas – 0,064 W/mK). Tai puiki apsauga nuo pelėsio, nes jis greitai sugeria vandens garus iš per drėgnų patalpų oro ir taip pat greitai juos grąžina, kai oras patalpoje išsausėja. Įrodyta, kad šiuo tinku nutinkavus sienas, patalpose nuolat būna komfortiškas žmogui drėgnumo lygis – 55–60 proc. „Perlit Therm CSII“ yra ir geras šilumos izoliatorius. Sienos tinkuojamos nuo 2 iki net 15 cm storiu. Net 25 proc. tinko tūrio sudaro oras, todėl galima tinkuoti ypač storai.
Kita gana efektyvi ir nebrangi priemonė patalpoms iš vidaus šiltinti – termokeramikos dažai „Thermoshield“. Tai vokiečių kompanijos „SICC GmbH“ gaminami dažai, kuriuose yra milijonai termokeramikos rutuliukų. Dažai labai laidūs vandens garams, neleidžia susidaryti pelėsiui. Išdažius visą patalpą dviem sluoksniais sutaupoma 20–22 proc. šilumos.
Parengta pagal UAB Termofasadai medžiagą
