Gyvenimas rąstiniame name prilygsta įstatymo pažeidimui

Nuo 2016 metų įsigaliosiantys Europos Sąjungos direktyvų reikalavimai statyti tik A klasės pastatus neramina ateityje planuojančius statybas. Nors yra numatomos tam tikros išimtys, žmonės negali laisvai nuspręsti, kokiame būste jie gyvens. Su tokia problema sako susiduriantys tie, kurie statosi rąstinius namus ir nori juose ne tik vasaroti. Aplinkos ministerijos specialistai sutinka, kad visų vasarnamiuose gyvenančių nuolatinių gyventojų sukontroliuoti neįmanoma, tačiau akcentuoja, kad ateityje energetinio efektyvumo reikalavimai pastatams tik augs. Siekiamybė - 2020 metais visus naujus pastatus paženklinti A++ klase.

Jo teigimu, sutaupomos išlaidos už šildymą tiesiogiai priklauso ir nuo statomo namo ploto. Tarkime, didesniam energetiškai efektyvesniam namui reikės daugiau išlaidų nei mažesniam mažiau energetiškai efektyviam namui.

„Žvelgiant iš aplinkosaugos pusės, man svarbu, kad būtų suvartojama kuo mažiau energijos ir namas būtų kuo pasyvesnis, tačiau tai galima pasiekti ir kitais būdais, pavyzdžiui, pasirenkant tam tikras medžiagas arba įsirengiant saulės kolektorius ar kitokius įrengimus. Visada reikia žiūrėti realiai ir pasverti savo galimybes“, - mintimis dalijosi apie namo statybas svarstantis vilnietis.

Numatomos septynios išimtys

Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas GRYNAS.lt patikslino, kad yra numatomos tam tikros išimtys, kokie statiniai neprivalo atitikti keliamų energetinio efektyvumo reikalavimų.

„Minimalūs privalomi pastatų energetinio efektyvumo reikalavimai nenustatomi pastatams, kurie yra kultūros paveldo statiniai; maldos namai ir kitos religinės paskirties pastatai, laikiniems pastatams, skirtiems naudoti ne ilgiau nei du metus; nedaug energijos suvartojantiems gamybos ir pramonės sandėliams; atskirai stovintiems pastatams, kurių bendras naudingasis vidaus patalpų plotas ne didesnis kaip 50 kv. m; poilsio paskirties – sodų paskirties pastatams, naudojamiems ne ilgiau kaip keturis mėnesius per metus ir nešildomiems pastatams. Iš viso yra septynios išimtys“, - statybos įstatymą citavo D. Žukauskas.

Anot jo, numatomi reikalavimai dėl pastatų energetinio efektyvumo ateityje tik didės ir 2016-iesiems išsikeltas tikslas – A klasės pastatai yra tik pereinamasis etapas. 2020 m. bus siekiama visus naujai statomus pastatus ženklinti A++ klase.

D.Žukauskas patikino, kad sodų nameliams kaip nenuolatinės gyvenamosios vietos pastatams nei anksčiau, nei dabar nei ateityje nėra numatoma taikyti energetinio efektyvumo klasių.

„Nieks nestovės prie durų ir neskaičiuos, bet tai yra bendras principas nurodomas, visko susekti neįmanoma. Puikiai žinome, kad tuose vasarnamiuose žmonės ir gyvena. Tikrai papildomai kontroliuoti to nesiruošiame“, - kalbėjo valdininkas. Jis nurodo, kad visų vasarnamių ir sodų namelių dydį apriboja sodininkų bendrijų įstatymas, jie negali būti didesni nei 80 kv. m ploto.

Žmonės nori gyventi rąstiniuose namuose, bet negali?

Rąstinių namų gamintojų asociacijos vadovas Andrius Kerevičius teigė, kad rąstiniams namams netaikomos energetinio efektyvumo klasės, nes norint pasiekti reikalingą šilumos varžos koeficientą, tokį namą reikėtų papildomai šiltinti arba naudoti labai storus rąstus.

„Kieno reikalas, kas už ką moka, jeigu žmogus nori turėti rąstinį natūralų namą? Tegu žmogus moka už šildymą, kiek jis nori. Kitaip neįmanoma. Visi tradiciniai rąstiniai namai buvo statomi anksčiau ir niekas nežiūrėjo šilumos varžos“, - kritikos neslėpė pašnekovas.

Jo teigimu, klientai labai norėtų rąstinį namą statytis nuolatiniam gyvenimui, tačiau tam trukdo Lietuvos įstatymai. Jeigu nori rąstinio namo kaip vasarnamio, turi įrodyti, kad negyvensi jame ilgiau nei keturis mėnesius. O jeigu norima jame gyventi nuolat, turi įrodyti, kad jis yra apšiltintas ir atitinka šilumos varžos koeficientus.

„Mano nuomone, žmonėms turi būti leidžiama statyti tai, ką jie nori. Jeigu kalbame apie tradicinius namus, galbūt rąstiniui namui galėtų būti taikoma išimtis, kad jį būtų galima statytis kaip gyvenamąjį. Juo labiau, kad rąstinis dažniausiai statomas pirmas aukštas, o antrasis yra daromas su kitokiais konstrukciniais sprendimais – ten ir stogas ir sienos, pertvaros yra šiltinamos kaip normalaus karkasinio namo – tuomet antro aukšto šilumos varža yra pasiekiama kaip reikalaujama“, - aiškino A. Kerevičius.

Jo teigimu, nors įmanomas variantas antrajį namo aukštą papildomai apšiltinti, toks namas vis tiek traktuojamas kaip rąstinis ir kaip neatitinkantis keliamų būtinųjų šilumos varžos koeficientų. Todėl tai jis vadina didele problema – suvaržomos žmonių teisės nuolat gyventi rąstiniuose namuose.

Vyras mini, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje tokie namai statomi be jokių problemų ir labai retais atvejais yra naudojami storesni nei 20 cm rąstai: „Žmonės statosi, gyvena – aišku 90 proc. jų šiuos namus naudoja pagal sodybinio stiliaus paskirtį, nors yra norvegų, kurie perka iš mūsų gamintojų tokius namus ir nuolatiniam gyvenimui“, - teigė pašnekovas.

Verslai gyvena ant išnykimo ribos

Rąstinius namus statančios bendrovės „Tekmega“ direktorius Darius Sudvojus pripažino, kad problemos dėl rąstinių namų iš tiesų esama didžiulės. Šių namų statytojai ne vienerius metus gyvena grėsmės šešėlyje, kai kurie verslai yra ir subankrutavę.

„Valstybės pozicija neleidžia žmogui priduoti rąstinio namo kaip gyvenamojo dėl jo energetinės vertės“, - patvirtina pašnekovas. Paklaustas, kaip šita problema sprendžiama, atsako tiesiai šviesiai – apeinant įstatymus.

„Geriau nepasakosiu, kaip tas vyksta“, - nenoriai sako D. Sudvojus. - Tai yra vienetiniai variantai, nes daugelis atsisako statytis rąstinius namus kaip gyvenamuosius“.

Pašnekovas patikina, kad nors rąstinis namas neatitinka įstatymais apibrėžtos būtinosios šiluminės varžos koeficiento, jame gyventi galima ir žiemą ir tikrai nėra šalta. To priežastis, kaip aiškina verslininkas, mūras ir rąstas visai kitaip priima ir atiduoda šilumą.

„To niekas neįvertina, vertinamas tik šilumos koeficientas. Rąstas net ir būdamas metrinio diametro niekada neatstos tokios varžos koeficiento, kokio reikia“, - paaiškina D. Sudvojus. Jo teigimu, gyvenant rąstiniame name nereikia jokio pridėtinio šildymo šaltinio nei įprasta šildymo sistema.

Rąstinių namų statytojams tenka tik gūžčioti pečiais, nes valstybėje iki šiol vyrauja pasenęs požiūris į statybas ir jokios alternatyvos nepripažįstamos.

„Tikrai niekas nesulauks jokio baudos, nes žmogus nieko nepažeidžia, pažeidžia tas, kuris priima namo statybas“, - svarsto vyras, paklaustas, ar iš tiesų žmogui, nuolat gyvenančiam rąstiniame name, reikia bijoti inspektorių vizitų.

Pavyzdys galėtų būti norvegai

D. Sudvojus atviras – apie pusė klientų atsisako statyti rąstinį namą, kai sužino, kad negalės jame nuolat gyventi, kita pusė – statosi kaip vasarnamius.

Kokią išeitį iš susidariusios situacijos mato rąstinių namų statytojai? D. Subvojus, vadovaujantis ne tik nuosavai įmonei, bet ir aštuonerius metus atstovaujantis Medinių namų gamintojų asociacijos tarybą, siūlo imti pavyzdį iš norvegų. Šioje šalyje rąstiniai namai yra priskiriami prie kultūros paveldo pastatų ir nuolatinis gyvenimas juose yra leidžiamas. Galbūt panašiu keliu galėtų eiti ir Lietuva.

„Seniai gvildename tą klausimą, bandėme ir per įstatyminę bazę eiti, bet šiai dienai tam reikia labai didelių pinigų. O patys žinote, kad į medinių ir rąstinių namų statybą Lietuvoje žiūrima kaip į pigiają. Tokių pinigų, kad galėtume šį klausimą išsirutulioti į valstybinį lygmenį, neturime“, - aiškino verslininkas.

Gyvenimas rąstiniame name prilygsta įstatymo pažeidimui