Kad žaibas netrenktų į Jūsų namus

Vasara gali ne tik džiuginti, bet ir gąsdinti. Ypač tuos, kurie nėra pasirengę įprastiems vasaros liūčių palydovams – žaibams. O kaip gi apsisaugoti? Kaip užkirsti kelią nuo žaibo kylantiems gaisrams, žinojo dar mūsų senoliai, įrengdavę ant savo gryčių specialius įtaisus – žaibolaidžius. Laikas bėga, o apsisaugojimo priemonė išlieka ta pati. Kinta tik jos techninės savybės. Apie naujoviškus žaibolaidžius ir jų veikimo principus sutiko papasakoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Prevencijos organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Laimonas Stulginskas.

Papasakokite, kas yra žaibolaidis ir kaip jis veikia. Ar žaibolaidžiai iš tiesų apsaugo turtą nuo žaibų?

L. Stulginskas: Žaibolaidis efektyviai apsaugo pastatus nuo gaisro ir žmones nuo žaibų iškrovos. Po žaibo smūgio į pastatą tinkamai suprojektuotas ir įrengtas žaibolaidis turi priimti žaibo srovę ir nuleisti ją į žemę. Žaibo srovė turi sklisti nepažeisdama saugomo statinio ir to statinio viduje ar išorėje esančių žmonių. Išorinei statinių apsaugai naudojami žaibolaidžiai, skirti tiesioginiams žaibo smūgiams į statinį sulaikyti ir žaibo srovei į žemę nuleisti.

Žaibo srovė turi būti nuleidžiama į žemę be jokių terminių ar mechaninių statinio pažaidų ir kibirkščiavimo. Tačiau noriu sugriauti klaidingą mitą − vien tik žaibolaidis negali apsaugoti įrangos ir prietaisų nuo žaibo sukeltų reiškinių. Todėl, norint maksimaliai efektyviai apsaugoti turtą ir įrenginius, kad žaibo reiškiniai atneštų kuo mažiau materialinių nuostolių (gedimai dėl viršįtampių, sugedusi įranga, prarasti IT duomenys ir pan.), reikėtų įrengti ne vien žaibolaidį, bet visą apsaugos nuo žaibo sistemą.

Mūsų dienomis tokia sistema įrengiama atsižvelgiant į visas galimas rizikas. Konkrečiam pastatui parenkama pati tinkamiausia apsaugos nuo žaibo sistema, taikoma reikalinga apsaugos nuo žaibo kategorija, imamasi visų apsaugos nuo viršįtampių priemonių.

Kuo skiriasi išorinė ir vidinė apsauga nuo žaibo?

L. Stulginskas: Išorinė apsauga nuo žaibo apsaugo statinius ir žmones, nuo tiesioginio žaibo pataikymo ir gaisro. Labai svarbi ir vidinė apsaugos nuo žaibo dalis − apsauga nuo viršįtampių. Tai yra apsaugos nuo žaibo dalis, sauganti elektronikos prietaisus nuo elektros tinklo perjungimo procesų ir žaibo sukeltų viršįtampių, statinių krūvių elektros bei silpnų srovių tinkle.

Kokia žaibolaidžių naudojimo istorija? Ar tai labai senas išradimas?

L. Stulginskas: Bendžaminas Franklinas bandymus su žaibolaidžiu atliko 1760 m. Tačiau yra žinoma, kad dar 1754 m. čekų dvasininkas Prokopijus Divišas, gyvenęs Prendicoje (Bohemija), virš savo namo įtaisė įžemintą 20 m ilgio geležinę kartį. Tačiau jo kaimynai sukurstė aplinkinius valstiečius ir tie nugriovė „technikos stebuklą“ manydami, kad būtent jis yra 1754 metų nederliaus kaltininkas.

Galimas daiktas, kad Prokopijus Divišas pasinaudojo Franklino idėjomis apie elektros prigimtį, o gal ir pats savarankiškai jas atskleidė, bet tikra yra tai, kad jis sukūrė žaibolaidį anksčiau nei B. Franklinas. B. Franklinas pirmąjį „oficialų“ žaibolaidį įtaisė ant pirklio Vesto namo Filadelfijoje. Nuo to laiko JAV ir Europa pasidalijo į dvi stovyklas – žaibolaidžio šalininkų ir jo priešininkų. Įdomu, kad žaibolaidžiams neliko abejingas ir tuometinis mados pasaulis.

Pasaulio mados centre Paryžiuje net moteriškos skrybėlaitės buvo daromos su žaibolaidžiais. Ginčas dėl žaibolaidžių buvo apėmęs visą tuometį mokslo pasaulį. Kartais pasitaikydavo ir kuriozų. Štai vienas pavyzdys. Tuo laiku miestietis de Vizeri įsirengė ant savo namo Sent Omere (Prancūzija) žaibolaidį. Dėl to jį ėmė pulti kaimynai ir galų gale padavė į teismą.

Tai įvyko jau 1780 m. Byla truko visus ketverius metus, kol Vizeri buvo išteisintas. Na, o 1782 m. Filadelfijoje jau buvo įtaisyta 400 žaibolaidžių. Visų visuomeninių pastatų, išskyrus Prancūzijos pasiuntinybės viešbutį (Prancūzija žaibolaidžio oficialiai dar nebuvo pripažinusi), stogai buvo nusmaigstyti metaliniais strypais. 1782 m. kovo 27 d., siaučiant audrai, į tą išimtinį pastatą ir trenkė žaibas. Viešbutis buvo apgriautas, jame žuvo gyvenęs prancūzų karininkas. Tik po šio įvykio, sukėlusio platų atgarsį, žaibolaidžius pradėta įrengti ant visų pastatų.

Kokių yra apsaugos nuo žaibo sistemų ir kaip išsirinkti tinkamiausią?

L. Stulginskas: Siekiant apsaugoti statinius nuo pavojingų gamtos reiškinių, įrengiamos įvairios apsaugos nuo žaibo sistemos, priklausomai nuo apsaugos kategorijos, pastatų aukščių ir jų plano konfigūracijos, naudojamos juose įrangos. Netinkamai įrengta apsaugos nuo žaibo sistema, pavyzdžiui, neįrengtas potencialų išlyginimas, neužtikrinta jungčių kontaktų pereinamoji varža, bloga įžeminimo įrenginio varža, neteisingi skaičiavimai gali neapsaugoti nuo žaibo. Apsaugos nuo žaibo sistemas sudaro pakankamai sudėtingi inžinerijos įrenginiai. Bet kuriuo atveju reikia parengti jų atskirus projektus ir įvertinti riziką.

Būtina parinkti tinkamiausią konkretaus pastato apsaugos nuo žaibo sistemą, apskaičiuoti jos veikimo zonas, t. y. tą plotą, kurį žaibolaidis turi apsaugoti, pagal pastato kategoriją tinkamai parinkti įžeminimo medžiagas, taip pat medžiagas žaibolaidžiui ir apsaugai nuo viršįtampių įrengti. Tokius darbus turi atlikti atestuoti projektuotojai.

Kaip ir kur teisingai įsirengti žaibolaidį? Ar būtinai tik ant stogo?

L. Stulginskas: Projektuojant išorinę statinių apsaugą, reikia pasirinkti statinio apsaugos patikimumą ir apsaugos klasę (statybos techninio reglamento STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ 1 lentelė). Žaibolaidžio (žaibolaidžių) tipas ir žaibo ėmiklių matmenys nustatomi pagal pasirinktą apsaugos klasę. Žaibolaidis gali būti įrengtas ant statinio stogo arba stovintis atskirai greta pastato. Kai kurie statiniai apsaugomi ištemptais trosiniais žaibolaidžiais.

Kodėl būtina sujungti žaibolaidžio įžeminimo įrenginį su elektros įžemikliu?

L. Stulginskas: Visais atvejais, išskyrus naudojamą atskirai stovintį žaibolaidį, žaibolaidžio įžeminimas sutapatinamas su statinio elektros įrangos, ryšio priemonių arba metalinių statinio konstrukcijų įžemikliais. Kiekvienas įžeminimo laidininkas turi būti sujungtas su įžemintuvu. Įžemintuvo varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω (omų).

Kuo skiriasi aktyvioji ir pasyvioji apsaugos nuo žaibo sistema?

L. Stulginskas: Pasyvioji apsauga nuo žaibo − tai išorinei apsaugai nuo žaibo smūgių statomi atskirai stovintys arba ant saugomo objekto strypų, tinklo arba trosų pastatyti žaibolaidžiai. Dažniausiai jie vadinami Faradėjaus, Franklino žaibolaidžiais. Įrengiami žaibo priėmikliai, priimantys žaibo smūgį ir nukreipiantys žaibo energiją į žemę. Šios sistemos principas tas, kad visi įrenginiai, iškilę aukščiau statinio stogo, yra prijungti prie bendros apsaugos nuo žaibo sistemos arba yra apsaugoti atskirais žaibolaidžiais.

Trosiniais žaibolaidžiais dažniausiai apsaugomos naftos produktų, dujų talpyklos, sprogiųjų medžiagų sandėliai. Aktyvioji apsauga nuo žaibo – tai statinio apsaugai nuo tiesioginio žaibo poveikio skirtas įrenginys su įmontuota elektronine įranga, sukuriančia vainikinį išlydį. Aktyviojo žaibolaidžio apsaugos zona siekia iki 100–110 m, priklausomai nuo apsaugos nuo žaibo kategorijos, sumontavimo aukščio (ne mažiau nei 2–6 m virš aukščiausios statinio dalies) ir aktyviojo žaibolaidžio gamintojo nurodytų parametrų. Aktyvieji žaibolaidžiai tikrinami specialia gamintojo įranga.

Kada ir kas kiek laiko reikia tikrinti žaibolaidžio sistemą? Ar ji turi kokį garantinį laikotapį?

L. Stulginskas: Žinotina, kad statybos techninio reglamento STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ (Žin., 2009, Nr. 138-6095) reikalavimai taikomi naujai projektuojamiems, statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems visų paskirčių statiniams, įvertinus riziką pagal LST EN 62305-2 reikalavimus, išskyrus: visų paskirčių nesudėtingus statinius; gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatus (namus); gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatus (namus); pagalbinio ūkio paskirties pastatus; susisiekimo komunikacijas; inžinierinius tinklus; kitus statinius (hidrotechnikos statinius, sporto paskirties inžinerijos statinius ir kt.).

Statinių, kuriems apsauga nuo žaibo pagal minėto normatyvinio statybos techninio dokumento nuostatas nėra privaloma įrengti, savininkai turi teisę, bet ne pareigą spręsti, įsirengti ar ne jų statiniams apsaugos nuo žaibo įrenginius.

Išorinė statinių apsauga skirstoma į keturias išorinės statinių apsaugos klases. Apsaugos nuo žaibo sistemos tikrinimo periodiškumas nustatytas minėtame reglamente, kuris yra: I ir II apsaugos klasės pastatų apžiūra atliekama kas vienus metus, tikrinimas – kas dvejus metus; III ir IV apsaugos klasės pastatų apžiūra atliekama kas dvejus metai, tikrinimas – kas ketverius.

Naudojant apsaugos nuo žaibo įrenginius sprogioje ar chemiškai aktyvioje aplinkoje, apžiūrą reikia atlikti kas 6 mėn., o patikrinimą – kas vienus metus. Apsaugos nuo žaibo sistemos apžiūra atliekama po uraganinio vėjo, potvynio, žemės drebėjimo, gaisro ir intensyvios audros, žaibo išlydžio, remonto darbų arba apsaugos nuo žaibo sistemos remonto. Apžiūrą reikia atlikti norint įsitikinti, ar statinio struktūros pakeitimai nereikalauja papildomos apsaugos nuo žaibo sistemos įrengimo, ar nenutraukti jungiamieji laidininkai, ar nesutrūkusi tvirtinimo armatūra, gera jos būklė, ar įrangos nepažeidė korozija, ar tvarkingas įžeminimo įrenginys.

--------------------------------------

Žaibai labiau mėgsta vyrus

JAV mokslininkų atlikti skaičiavimai parodė, kad žaibų taikiniu kur kas dažniau tampa vyrai nei moterys. Tiesa, tai esą susiję ne tiek su lytimi, kiek su tuo, kad vyrai mažiau saugosi. Statistika negailestinga – per 13 stebėtų metų JAV nuo žaibo mirė 648 žmonės, 82 proc. iš jų buvo vyrai. Pusė nutrenktųjų, nepaisydami grėsmingo oro nelaimės metu, pramogavo ar sportavo. Lietuvoje kasmet nuo žaibo nukenčia iki trijų žmonių, o JAV žaibo aukomis tampa 600 žmonių per metus ir kas šeštas po susidūrimo su šia gamtos stichija žūsta.

Visuomeniniai žaibolaidžiai

Puikiai suvokdami, kad žaibai ne tik itin pavojingi žmonių sveikatai, bet ir pridaro nemažai nuostolių, kai kurie mokslininkai ėmė sukti galvą, kaip žaibus nukreipti į norimą objektą. Dar 7-ajame dešimtmetyje NASA dirbantys tyrėjai į fejerverką panašia raketa pakeldavo į audros debesis įžemintą vario laidą ir taip pritraukdavo žaibus. Šiais laikais NASA technologija gerokai patobulinta.

Kalifornijoje įsikūrusi bendrovė „BoltBlocker“ išrado lengvesnį būdą „kovoti“ su žaibais. Tam tereikia itin plonos, sumaišyto su druska ir tirpiu polimeru vandens čiurkšlės. Apie 1 cm skersmens čiurkšlė paleidžiama į 300 m aukštį. Jei čiurkšlė pritraukia žaibą, jo srovė saugiai nukeliauja į žemę masyviu vario kūgiu, gaubiančiu purkštuką.

Kad žaibas netrenktų į Jūsų namus