Pagrindinis » Straipsniai » Nekilnojamas turtas

Nauja kaimynystė: smulkusis verslas kraustosi į daugiabučius

Vakarų Europoje smulkusis verslas nuo seno išlaikęs gana tvirtas pozicijas, tuo tarpu Lietuvoje dėl kitokių istoriškai susiklosčiusių sąlygų padėtis skiriasi. Vis tik ir pas mus dabar jau kuriasi vis daugiau specializuotų ir į kaimynystėje įsikūrusius gyventojus orientuotų krautuvėlių, kepyklėlių, kavinukių ir kitų smulkiojo verslo įstaigų.

Kitaip nei Vakaruose, mūsų šalyje sovietmetis ir kiti istoriniai kataklizmai lėmė, kad smulkieji verslininkai čia tokių stiprių tradicijų neturi. Net ir po to, kai mūsų šalyje vėl buvo galima kurti nuosavą verslą, rinkoje gana greitai įsitvirtino stambieji prekybos centrai.

„Besivystančiose rinkose stambių objektų plėtra buvo daug energingesnė nei brandžiose, kur savo rinkos dalies nenorėjo užleisti tradicinės parduotuvės ir apsipirkimų gatvės. Todėl rinką greitai užpildė supermarketų tinklai ir stambūs prekybos centrai, kiek išgąsdindami smulkiuosius prekybininkus. Dažnai teigiama, kad prekybos centrai žudo smulkiuosius. Iš tiesų, jie tik pakeičia konkurencines sąlygas ir tie, kurie nesugeba patys pritraukti klientų, arba kraustosi į prekybos centrus, arba išnyksta.

Dažnai teigiama, kad prekybos centrai žudo smulkiuosius. Iš tiesų, jie tik pakeičia konkurencines sąlygas ir tie, kurie nesugeba patys pritraukti klientų, arba kraustosi į prekybos centrus, arba išnyksta.

Prekybos centrai yra šiltnamiai prekybai, ten kiekvienas kvadratinis metras generuoja žymiai didesnes apyvartas, kurios leidžia pasiūlyti įdomesnius prekinius ženklus ir platesnį asortimentą. Todėl neigiamai apie juos atsiliepia tik mažiau išmanantys. Prekybininkai, kurie yra kažkuo unikalūs, moka pritraukti savo pirkėją, konkurentų nesibaimina“, – sako verslo ir ekonomikos temose besispecializuojantis žurnalistas Tautvydas Padgurskas.

Mada ar poreikis?

Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos miestuose iš tiesų viena po kitos ėmė rastis kepyklėlės, vynininės, gyvo alaus pilstyklos, vis daugiau įvairių butikų, suvenyrų krautuvėlių, knygynėlių, teminių kavinukių, barų. Iš pradžių – prekybos centruose, o dabar – ir gyvenamuosiuose kvartaluose, daugiabučių pirmuose aukštuose. Ar tokį staigų lūžį lėmė iš Vakarų atėjusi mada?

„Tai, kad lankytis smulkiojo verslo įstaigose yra madinga – svarbi, bet ne pagrindinė priežastis. Veikiau auga lietuvių perkamoji galia, pirkėjai darosi mažiau jautrūs kainoms, o apsipirkimo tradicijos augant konkurencijai linksta ne tik į internetą ir prekybos centrus, bet ir į arčiau pirkėjų esančias specializuotas krautuves. Aukštas prekybos centrų patalpų užpildymo lygis ir sparčiai auganti vartojimo rinka verčia verslą galvoti apie alternatyvias plėtros galimybes. Nenuostabu, kad stambiuose prekybos centruose dominuoja tinklai ir nėra daug pavienių verslininkų. Tinklai mokėdami nuomą užsitikrina žmonių srautą, o pavieniai prekybininkai svarbesniais sėkmės faktoriais laiko integravimąsi į kaimynystes ir paslaugumą“, – sako statybos projektus vystančios bendrovės atstovas Laurynas Mituzas.

Pasak jo, vienas iš geriausių to pavyzdžių – Vilniaus Antakalnio kvartale vykstantys procesai. Šiame specifiniame sostinės rajone jau nuo seno prekyba vyko pirmuosiuose gyvenamųjų namų aukštuose, o dabar šias tradicijas pratęsia Antakalnio traukos centru pretenduojantys tapti „Aurum apartamentai“.

„Net ir senuose namuose prie gatvės pirmų aukštų patalpos nuo sovietinių laikų skirtos prekybai. Dabar statytojai palaiko šią tradiciją ir pirmo aukšto patalpos sėkmingai priima komercinę funkciją. Iš sėkmingų pavyzdžių galiu paminėti „Eglutės“ parduotuvę, specializuotas mėsos, konditerijos, pramoninių prekių parduotuvės šalia Antakalnio gatvės“, – sako architektas Rolandas Sakalauskas.

Padės išskirtinumas

Pasak T.Padgursko, žmonės vertina betarpišką kontaktą, kurį gauna apsipirkdami nedidelėje parduotuvėje, jiems svarbios ir ekologijos idėjos – ne tik vertinant pačius produktus, bet ir tausojant gamtą tuo atžvilgiu, kad į parduotuvę gali ateiti pėsčiomis, o ne važiuoti automobiliu. Vis tik pagrindinis dalykas yra išskirtinumas.

Net ir senuose namuose prie gatvės pirmų aukštų patalpos nuo sovietinių laikų skirtos prekybai.

„Kaip parodė kepyklėlių išplitimo istorija, mažos parduotuvės negali konkuruoti kaina, tačiau yra labai konkurencingos siūlant išskirtinius gaminius ir pritaikant pasiūlą prie konkrečių poreikių. Interneto įsigalėjimas lėmė, kad dabar jau nėra taip svarbu turėti prekybos tašką „geroje vietoje“. Jei tu pasiūlysi išties išskirtinį ar tiesiog itin kokybišką produktą, paslaugą, žmonės patys tave susiras ir atvažiuos, kur bebūtum“, – pažymi verslo žurnalistas.

Reikia specializuotis

Pasak L.Mituzo, nors smulkiojo verslo įmonės sparčiai pildo rinkoje tebesančias nišas, erdvės vis dar lieka nemažai.

„Vis dar labai pasigendu mėsos produktų, geros sūrių, jūros gėrybių, ir kitų išskirtinių produktų parduotuvių. Beje, gana dažnai tai reiškia ne tai, kad tokių parduotuvių nėra arti namų, bet tai, kad jei jos ir yra nepaliko emocinio įspūdžio, kuris čia yra labai svarbus“, – teigė pašnekovas.

Daugiabutis

Kad sukurtų tokį įspūdį, reikalingas aukštas profesionalumo lygis, o tai gali užtikrinti specializacija vienoje konkrečioje srityje.

„Kai auga konkurencija, reikia savo sritį išmanyti geriau už kitus ir ieškoti konkurencinių privalumų. Pavyzdžiui, Vakaruose nekilnojamo turto agentūros specializuojasi tik tam tikroje teritorijoje, teisines paslaugas ar turizmo agentūros paslaugas teikia kaimynystėje gyvenantiems žmonėms. Ir visa tai daro ne stambūs tinklai, o paprasti žmonės vykdantys individualią veiklą“, – pasakoja T.Padgurskas.

Erdvės yra

Mažmeninės prekybos apimtys kasmet šiuo metu auga po 5–6, todėl palyginti su Vakarais, kur tokio augimo jau nebėra, situacija Lietuvos prekybininkams ir šiuo aspektu yra palanki.

Per pastaruosius 2 metus pastebiu mažų parduotuvių iki 500 kvadratinių metrų skaičiaus didėjimą miegamuosiuose kvartaluose.

„Dar vienas palankus faktorius, suteiksiantis galimybės augti, yra tai, kad po sunkmečio dar yra daug prekybininkų, kurie orientuojasi į žemas kainas. Tačiau prekiauti žemomis kainomis reikia labai didelio srauto. Tuo tarpu mažos unikalios parduotuvės to nereikalauja, nes kokybe apgina didesnius antkainius“, – aiškino verslo žurnalistas.

Rengia daug projektų

Architektas R.Sakalauskas patvirtina, kad pastaruoju metu yra išaugęs nedidelių prekybos plotų projektų poreikis.

„Per pastaruosius 2 metus pastebiu mažų parduotuvių iki 500 kvadratinių metrų skaičiaus didėjimą miegamuosiuose kvartaluose. Parengiau daug tokių projektų, kur savininkai ar įmonės pageidauja sutalpinti reikalingiausias funkcijas į kompaktiškas patalpas. Matau, kad pirkėjai vėl noriai perka mažesnėse parduotuvėse ar specializuotose krautuvėlėse. Manęs paties žmona dažnai prašo būtent „tų“ eklerų iš „tos“ kepyklėlės, o aš laukiu, kada atsiras vaisių ar daržovių krautuvėlės.

Mažos parduotuvės ypatingai stengiasi ne tik išnaudoti kiekvieną kvadratinį metrą, skiria daugiau dėmesio interjero įrengimui, bet svarbiausia – ieško ypatingo ryšio su pirkėju: maloniai aptarnauja, daugiau bendrauja. Mažoms parduotuvėms visai nereikia konkuruoti su dideliais centrais, nes tai atskiras segmentas, kurį pirkėjai vertina dėl galimybės sutaupyti laiko, kokybės bei skiriamo dėmesio“, – mintimis dalijosi architektas.