Pagrindinis » Straipsniai » Statybos darbai

Šiaudmolio namas: nedega, nešlampa, neperšaunamas

Vis dažniau miesto atsikandę žmonės, ne pavieniai, o netgi jų grupės, grįžta į tėvų sodybas, savo žemėje statosi namus arba restauruoja giminės sodybas, buriasi į vienodai mąstačiųjų bendruomenes, virstančias naujos kartos ekogyvenvietėmis.

Pasak sveikos gyvensenos entuziastų, ekogyvenvietė tai nėra grįžimas atgal. Tokie civilizacijos pasiekimai kaip mobilusis telefonas, nuosavas transportas ir internetas atsisakiusiems miesto triukšmo leidžia gamtoje ne tik dirbti, bet gyventi.

Kartu dirbti, auginti ekologišką maistą, švęsti senąsias mūsų šventes, savo pavyzdžiu mokyti savo vaikus. Ne vienas šiaip mąstantis patikina - bendruomenėje gyventi ne tik patogiau, bet ir saugiau, įdomiau. Čia kyla itin netikėtų idėjų – imtis senųjų amatų, statytis ekologiškus namus iš vietinių, parankinių medžiagų – šiaudų ar šiaudmolio.

Dar mūsų seneliai žinojo, kad molinis namas, apšiltintas šiaudais arba šiaudmolio būstas, dar geresnis už įprastą. Mat molis kvėpuoja, o įkaitęs per dieną nuo saulės, visą naktį šildo.

Sveikos gyvensenos propaguotojai priduria: tokiuose namuose sveikesnis mikroklimatas, rečiaus sergama kvėpavimo takų ligomis, mažėja arba visai išnyksta alergijos. Geriau miegama. Taigi nauda visapusiška. Namuose praleidžiame didžiąją savo gyvenimo dalį, tad turime stengtis, kad jie būtų kuo ekologiškesi ir sveikesni.

Buvęs teisininkas, prieš dešimtmetį Europoje šiaudmolio statybų seminarus baigęs ir šios statybos konsultantu tapęs Jonas Kačerauskas prisipažįsta, kad šiaudmolio namas jo šeimai tapo išsigelbėjimu. Neturėjo pinigų, neturėjo buto. Būtų tekę imti banko paskolą, tačiau pačiu laiku sužinojo apie galimybę pasistatyti namą iš šiaudų ir molio, ir nuosavas būstas tapo realybe.

Nors kepdamas „pirmą blyną“ padarė nemažai klaidu, vis dėlto namas išėjo šiltas, jaukus, ekologiškas. Statydamaas jį naudojo tai, kas pasitaikė po ranka, todėl jis tekainavo vos 15 tūkstančių litų, o atrodė ne prasčiau, nei statytas už šimtą ar du šimtus tūkstančių. Įsigijęs sklypą šalia Vilniaus griebiesi statybų.

Statybinės medžiagos buvo pačios paprasčiausios, iš gamtos. „Tai buvo šiaudai, šiaudų briketai, šiaudų ryšuliai, medis ir molis. Na, ir akmenys; pamato neliejau, tiesiog sudėjau 12 akmenų, pasidariau medinį karkasą apvaliam namui, ir jį užpildžiau šiaudų briketais, šiaudų ryšuliais ir aptinkavau. Skiedromis apkaliau stogą, skiedras irgi pats išdrožiau. Reiškia viską dariau savo rankomis, todėl ir namas buvo pigus. Be to medžiagos buvo naudojamos vietinės, kad jas atsivežant kainuotų kuo mažiau, arba jau naudotos. Griauna kažkas seną namą, atvažiuoju, pasiimu tai, ko man reikia. Iš manęs daug kas neėmė pinigų, nes aš padėjau atlikti tam tikrus griovimo darbus, ir už tai gavau medžiagų. Parsiveždavau, naudojau. Man tai buvo puiki statybinė medžiaga, nieko nekainuojanti. Aišku, savo darbo neskaičiavau ir užtai namo savikaina buvo nedidelė. Iki šiol daugelis netiki, kad galėjau namą taip pigiai pastatyti“, - prisiminė J. Kačerauskas, per dešimtmetį pastatęs ne vieną dešimtį šiaudmolio namų kitiems, konsultavęs jų statytojus arba savininkus.

Ne vienam Jono pažistamam šiaudmolio namas tapo gelbėjimosi šiaudu netekus būsto per krizę, rankoje spaudžiant kelias dešimtis litų. Tačiau laikai keičiasi, atsiranda gana daug turtingų žmonių, kurie šiaudmolio namą renkasi ne iš bėdos, o dėl gražumo ir netgi norėdami prieš draugus, pažįstamus pasididžiuoti esą gali sau leisti gyventi ekologiškame būste.

Pasak Jono, iš šiaudmolio galima pastatyti viską – nuo paprastos kaimo trobos iki nerealaus ekskliuzyvinio namo. Šių statybų konsultanto J. Kačerausko užduotis - stebėti, kad namas atitiktų techninius reikalavimus, patarti šeimininkams ir neretai ir padėti. Viskas turi vykti sklandžiai, numatytais etapais.

Tiesa, yra vienas bet... Nusprendus statybų imtis patiems, 2-3 metus teks pasimurdyti šiauduose, vandenyje ir molyje, taiksytis su netvarkinga aplinka, prie namo statybų praleisti visus savaitgalius ir net atostogas. Bet užtat sutaupysite mažiausia šimtą tūkstančių, netapsite bankų įkaitais.

Darbų planas – paprastas ir aiškus: renčiamas arba liejamas pamatas, ant jo statomas medinis karkasas ir tuoj pat dengiamas stogas, kad statinys nešlaptų, vėliau karkasas užpildomas šiaudais, šiaudų briketais. „Paprastai iki pirmos statybų žiemos stengiamės pakloti akmeninį pamatą, kad jis per žiemą pastovėtų, susigulėtų. Pavasarį ant jo statom karkasą, uždengiam stogą ir laukiam rugpjūtį prasidedančios rugiapjutės. Gauname šviežių šiaudų briketų, juos krauname į sienų karkasą, vėliau atliekame tinkavimo kalkių skiediniu darbus. Jeigu ruduo nelietingas, užbaigiame visus tinkavimo etapus, nes tinkuoti reikia kokius tris, keturis kartus – džiūvimo procesas ilgas. Jeigu ruduo pasitaiko lietingas, nespėjame, namą pabaigiam tinkuoti ateinanti pavasarį, pasibaigus žiemai.

Prieš kelis metus Jono draugas Darius, linkęs eksperimentuoti ir rizikuoti, pritarė Jono siūlymui statytis apvalų namą. Kaimynai jį iškart praminė „jurta“. Jonas priduria, kad lietuviška jurta šalia Kernavės išdygo ne šiaip sau, o įsisąmoninus, kad apvalios formos pastate cirkuliuoja teigiama eneregija, tuo tarpu keturkampiai namai turi savybę savyje kaupti neigiamą energiją.

Nepaisant iš pirmo žvilgsnio trapios „jurtos“ konstrukcijos, jame atsirado visos kiekvienam būstui įprastos patalpos. Ir netgi daugiau, negu kasdien reikia. Antrajame namo aukšte įrengtos 4 - 5 miegamojo pobūdžio patalpos. Pirmame aukšte svečių laukia didžiulė svetainė. Jos centre pastatyta mūrinė krosnis su kaminu. Įrengta virtuvė, vonia, tualetas, šeimininko darbo kambarys. Visos pagrindines patalpos, reikalingos gyventi komfortiškai.
Jonas patikina – viena svarbiausių – šildymo problemų šiaudmolio name sprendžiama įprastai, taikant civilizuotas šiuolaikines šildymo sistemas: grindų šildymą, terminę sistemą ir įprastinę, kaimišką.

„Kadangi esu konsultavęs ir statęs statant ne vieną kaimišką trobą, supratau, kad siekiant komforto, viena efeltyviausių sistemų yra paprasta, kaimiška krosnis. Drėgmės koeficientas krosnimi šildomoje patalpoje yra optimaliausias, o krosnies šiluma labai jauki - ne be reikalo nuo seno Lietuvoje buvo šildomasi krosnimis“, - pastebėjo ekspertas.

Į nuolat girdimus ir jau pabodusius klausimus – ar šiaudmolio namai lengvai neužsidega, ar nepūna, ar juose nesiveisia pelės, Jonas turi paruoštus atsakymus: šiaudų briketai, nutinkuoti kalkiniu skiediniu, nedega, o tik smilksta; šiaudinės sienos pūna tik tokiu atveju, jeigu yra blogai izoliuotos nuo drėgmės ir lietaus. O nuo pelių sienų apačia apsaugoma specialiu tinklu, ir tampa tokios tvirtos, kad, galima sakyti, tampa neperšaunamos.

„Mes šaudymo eksperimentų nedarom, bet girdėjau Baltarusijoje vienas vietos “mafiozas” statėsi didžiulį namą iš blokelių, o šalimais kaimynas rentė šiaudmolinį namą. Mafijozas susidomėjo, pasiklausinėjo, kaimynas papasakojo apie sveiko namo poveikį žmogui, ir „mafijozas“ užsigeidė, tiesa, prisipažino: “Aš turiu problemą... Man reikia, kad namas būtų neperšaunamas, nes turiu daug priešų...”. Jam pasiūlė pabandyti pašaudyti.... Iš Kalašnikovo automato buvo šaudoma į šiaudmolio sieną ir jos neperšovė... Galim tikėt, netikėt, tačiau kaimynai pasikeitė namais. Mafiozas persikėlė gyventi į šiaudinį namą, 500 kvadratinių metrų nebaigtos statybos namą paliko kaimynui, kuris jį pavertė šiaudų laikymo sandėliu, o pats ėmėsi kito šiaudmolio namo...“- smagią protingo turtuolio ir apsukraus jo kaimyno istoriją išdėstė J. Kačerauskas.

J. Kačerauskas patikina – šiaudmolinės sienos nebijo netgi didžiausio šiaudų priešo - drėgmės ir lietaus. „Prisiminkime, kad nendriniai ir šiaudiniai stogai mūsų seneliams tarnavo visą amžių. Rimti stogų dengėjai mane patikino, kad kuo nuolydis didesnis, stogas statesnis, tuo jis ilgiau tarnauja. Pavyzdžiui, 45 laipsnių nuolydžio šiaudinis, nendrinis stogas tarnaus 45 metus, gal ir ilgiau. Lietui lyjant, netgi į sieną vandenį purškiant žarna, vanduo neprasiskverbs giliau, nei pora centimetrų, nes ja nuteka. Lietus baigėsi, vėjelis papūtė, pravedino, išdžiovino, ir šiaudmolio namas stovi toliau“, - idilišką vaizdelį piešė ekologiškos aplinkos kūrėjas J. Kačerauskas.