Iššūkis: būsto remontas ar statybos gali sugriauti poros santykius ?

Gal tik angelai ir tolerantiškieji Adamkai nesipyksta, kai tenka įrenginėti naują ar remontuoti pagyvenusį būstą. Įprastoms poroms tai – didis išbandymas, ir visai nesvarbu, kokio jos amžiaus.

„Iškasit gilią duobę prie pamatų, įgrius namelis. Visur bus purvynė, niekas neveiks. Vandentiekis prastas, ir šitas bus prastas“, – burba mano 85 metų močiutė, kai šeimyna bando įtikinti kaime keisti persenusią kanalizacijos sistemą.

„Reikia geros išvietės, reikia“, – mušasi į krūtinę senelis.

Abu mosuoja rankomis, išlieja per gyvenimą sukauptas prastų remontų patirtis. O vakare jau tėtis ir mama ginčijasi dėl virtuvės spintelės: jai patogiau būtų šį daiktą matyti viename kampe, tėčiui – kitame. 

„Jis niekada su manimi nesitaria, padaro taip, kaip atrodo, kad bus geriau, ir viskas“, – pyksta mama.

„Tiek metų darau remontą, vis tiek mane pirmokėliu laiko“, – pasipučia tėtis.

Stoviu šalia nelemtosios virtuvės spintelės ir tyliai sau šypsausi – remontas toks jau daiktas, kad be ginčų ir santykių tvirtumo patikrinimo neapsieisi. Žinau, kad tėvai greitai ras abiem tinkantį sprendimą, seneliai irgi mokės susitarti. Ir vis tiek manau, kad gyvenime yra keli etapai, kurių metu santykiai gali griūti kaip kortų namelis – bendros kelionės, pasiruošimas vestuvėms, vaikų atsiradimas ir šeimyniniai remontai. 

„Mes jau nekenčiame vienas kito ir žiūrėti į vienas kitą negalime. Tris mėnesius beveik nebendraujame. Dėl vyro tempo ir išdidumo tas remontas užtruks dar metus!“ – lieja širdį paskambinusi draugė, dar nespėjusi išragauti medaus mėnesio saldėsių. 

Jos nuomone, santykiai jau niekuomet nebus tokie, kokie buvo, šeima balansuoja ant santykių griūties skardžio, nes vyras užsimojo didžiąją dalį darbų atlikti pats, samdyti meistrai – brangininkai kreivarankiai, parduotuvėse nėra tinkamų apdailos medžiagų, darbai stoja ir vėluoja, persikraustymo į jaukų naują būstą vizija tolsta. Abu varžosi, kurio remonto strategija geresnė, ginčijasi iki antros valandos nakties, nusiperka ir vėl į parduotuvę grąžina daiktus, nebeturi kada susitikti su draugais, linksmai pasiausti mieste ar tiesiog ramiai padrybsoti ant sofos spoksant filmą. Buto remonto reikalai tiek įsibrovė į jų santykius, kad tapo bene vienintele pokalbių ašimi.

„Jaučiuosi išsunkta. Iš manęs reikalaujama kantrybės, supratimo, na, aš stengiuosi iš paskutiniųjų, bet vis tiek blogai. Kai pasakiau, kad jis jau dvi savaites nešioja betoną, įsižeidė, kilo kivirčas – ginčijomės visą naktį, tikra ašarų pakalnė“, – draugė visai nukabinusi nosį.

Sakau jai, kad darydami remontą, nesipyksta nebent angelai – visiems kitiems tokie gyvenimo iššūkiai nėra lengvas pasivaikščiojimas. Aišku, pasitaiko porų, suprantančių, kad visi tie remontai, namų statymai, butų įrenginėjimai neverti santykių griūties – tuo labiau, kad po visko ginčai tiesiog baigiasi ir mažai kas prisimena, dėl ko tiek iečių sulaužyta. 

Remontams reikia nusiteikti filosofiškai, pažiūrėti į šiuos reikalus per humoro prizmę, kartais užtrenkti duris ir palikti tą kreivų vonios plytelių, netinkamos spalvos sienų, subjaurotų ir kelis kartus klotų grindų skylę ramybėje. Išeiti kartu į kiną, kad neišeitum iš proto. Labai pozityvūs patarimai, tikrai, nors realybėje atlaikyti remontą ir betonuoti santykius nepakeliamai sunku.

„Kas čia? Kaip tai negaliu išsiplauti galvos – juk sakei, kad vamzdį spėsit pataisyti iki tol, kol reikės ruoštis į draugės gimtadienį?“ – išsigąstu pravėrusi vonios duris.

Vyras ir jo brolis, abu paišini lyg darželinukų spalvinimo konkurse dalyvavę vaikai, gūžčioja pečiais: na, va, tas vamzdis buvo visai susenęs, reikėjo pirkti naują, tada netiko toks dalykėlis, teko važiuoti į parduotuvę, dabar tuoj sujungs, bet vandens kol kas nebus, ne, įspėti anksčiau negalėjo, nes patys nežinojo, gal tu viena į gimtadienį važiuok? 

Šnypščiu kaip priminta angis, tiems vyrams vamzdžio taisymas svarbiau už draugiškus įsipareigojimus. Išsiplauname galvas virtuvės kriauklėje, į gimtadienį vėluojame, kalbamės trumpais lyg šūviai sakiniais, kol važiuojame į vietą – bet kažkuriuo metu visa situacija pasirodo labai juokinga. 

„Reikia gyventi automobilyje, kad nesipyktum dėl remontų, supuvusių vamzdžių ir kitokių dalykų“, – padarome išvadą.

Grįžę namo, pastebime, kad užsikimšo vonia, ir darbų maratonas įsisuka iš naujo.

Kaip ramiai pasirengti buto remontui, namo statyboms ir panašiems išbandymams? Kelis mėnesius planuoti, kaip ir ką pirksite, kada atliksite vienus ar kitus darbus, kokius meistrus samdysite. Kilus ginčui – viską kuriam laikui mesti, įkvėpti oro ir vėl planuoti tada, kai jau galėsite kalbėtis negrieždami dantimis. Viską suplanavus ir suskaičiavus pridėti papildomą pinigų sumą nenumatytoms išlaidoms ir papildomą mėnesį kitą nenumatytiems darbams. Tada sukalbėti kokią nors maldą. Rytais apsipilti lediniu vandeniu. Ir net tada, kai atrodys, kad esate pakankamai užsigrūdinę, turėti planą B – pavyzdžiui, galimybę trumpam išvykti, kai jūsų būste siaučia apdailininkai, plytelių klojėjai arba po ne visai sėkmingų namudinio remonto eksperimentų sienos tapo kalnuotos kaip Čekija.

Kur kas sunkiau bus, jei remontu užsiims jūsų antroji pusė, turinti didingų planų, bet ne auksines rankas. Draugė neseniai guodėsi – vonios plytelės išklijuotos taip, kad ir velnias koją nusisuktų, o mylimasis nepasiduoda, ginčijasi, kad viską padarė be priekaištų. Neskaitant to, kad neapskaičiavo, ar į numatytą kampą tilps skalbimo mašina: trūksta kelių milimetrų, teks pirkti naują, kirsti sieną arba nukirsti santykius! 

„Kaip čia taip – nebesipykstate dėl buto?“ – nustebau, vėl susitikusi draugę ir pasiruošusi ištiesti jai nosinę pykčio ir liūdesio ašaroms šluostyti.

„Spjovėm į tą remontą, išvažiavom savaitės atostogų, ir viskas susitvarkė. Kai grįžom, problemos neatrodė tokios didelės“, – šyptelėjo ji. 

Viskas išsisprendė kur kas paprasčiau – skalbimo mašina parduota, nauja ir telpanti į numatytą vietą nupirkta, plytelės – et, po penkerių metų vis tiek naujas remontas.

Žvelgdama į savo tėvus, senelius, vyresnius draugus matau, kad metams bėgant remonto reikaluose jie įgauna vis daugiau patirties. Rankos įpranta prie darbų, širdis užsigrūdina pakelti visus nesklandumus, ir net jei susikimbama dėl kokios spintelės ar plytelės, visiems aplinkui aišku, kad tai daugiau būdas garui nuleisti nei rimti kivirčai. Ir vis dėlto – remontų etapą dažnai norisi iškirpti iš gyvenimo. Ar ir jums taip?