Kaip statybininkai butą remontavo: bobos neaiškins, ką ir kaip daryti

Naujuose namuose turėjo puošti Kalėdų eglutę

Žinoma, kaip ir visi besiruošiantys remontui, turėjau nustatytą biudžetą ir periodą. Mintyse jau puošiau Kalėdų eglutę savo naujuose namuose (remontas prasidėjo 2013 m. spalį).

Pirmąjį mėnesį vyko griovimo darbai. Kiekvieno apsilankymo namuose metu tikrai matėsi progresas. Bet griauti juk nėra sudėtinga... O tada į mano namus įžengė tikrieji statybininkai. Tiesiogiai su jais nebendravau, viskas kaip ir priklauso vyko per darbų vadovą. Bet kadangi buvo labai smalsu, koks yra progresas, vis atvykdavau į savo namus, kai jo nebūdavo, ir pradėjau bendrauti su ten dirbančiais statybininkais.

Prisipažinsiu, absoliutus chaosas namuose ir artėjančios Kalėdos pradėjo kelti paniką. Tuo labiau, kad sutartam periodui buvo užsakyti baldai, buitinė įranga, o progreso niekaip nepavyko pamatyti. Vis save guodžiau, kad taip yra dėl namuose likusių mano daiktų ir statybos priemonių.

Beje, dėl savo asmeninių daiktų palikimo namuose remonto metu – jeigu turite galimybę, niekada jų ten nepalikite, niekada! Pirmiausia todėl, kad susitarimas su statybininkais remontuoti atskirus kambarius pernešant daiktus ir gali likti tik susitarimu ir jūsų asmeniniai daiktai staiga tampa statybų aikštelės dalimi. O dar blogesnė istorija toliau tekste...

Dėl remonto rūpesčių pradėjo slinkti plaukai

Kalėdos atėjo ir praėjo... Darbų vykdytojas išvyko pirmųjų atostogų iš, man rodos, trijų per visą mano remonto periodą, bet juk tai dirbti statybininkams netrukdo – jie savarankiški ir patyrę. Taip, aš buvau per daug optimistė (juk tiek daug darbų, tiek mažai erdvės apsisukti, o kur dar laiptininkai, elektrikai, santechnikai, baldininkai besimaišantys po kojomis) dėl Kalėdų, todėl sutarėm naują remonto pabaigos datą – vasario mėnuo.

Smalsumo ir blogos vidinės nuojautos vedama ir toliau važiavau į savo butą beveik kiekvieną dieną. Vaizdas ir toliau nedžiugino. Ir taip atėjo vasaris. Viduje jau viskas pradėjo virti, tuo labiau, kad prasidėjo spaudimas atsiimti užsakytus daiktus. Bendravimas su darbininkai jau senokai vyko ne per darbų vykdytoją, kaip ir atlygio mokėjimas.

Viena didžiausių mano klaidų – atsiskaitymas ne už atliktus darbus, bet už dirbamą laiką. Vėl tas šventas naivumas – juk prieš kelis metus dėl to nebuvo problemų, viskas buvo atlikta laiku ir gražiai. Niekada nedarykite šios klaidos, niekada...

Kovo mėnesio pradžioje mano įniršis pasiekė maksimalias ribas. Santykiai su statybininkais peraugo į karo stovį, dėl nuolatinio streso pradėjo slinkti plaukai, kiekvienas artimųjų klausimas ar komentaras dėl remonto privesdavo prie ašarų, faktiškai nebeturėjau kur gyventi. Beje, tokioje situacijoje tikrai nepatartina žiūrėti serialo „Naša Russia“, ypač statybos istorijų su legendiniais veikėjais. Nerimo lemputė tikrai pradės degti raudonai.

Planas susidėlioti dienos darbų sąrašą ir jį tikrinti veikė neilgai, nes vis atsirasdavo nenumatytų darbų, kažkas nedžiuvo, kažkas atsilupo, pajudintas vamzdis apliejo kaimynus, elektrikas neatėjo sutvarkyti instaliacijos... Žodžiu, visos įmanomos priežastys, kokios tik gali būti, kad remontas niekada nesibaigtų.

Apie nesaugomus ne tik mano asmeninius daiktus, bet ir butą atneštus naujus baldus, ar pabaigtus tvarkyti paviršius net neverta pradėti kalbėti. Bet paminėsiu tik kelis: šlifavimo popierius ant naujos blizgios vonios spintelės, dažų skardinės ant ką tik nudažytos lentynos, neuždengtos atnaujintos grindys ir nauji laiptai, absoliučiai apšnerkštas tualetas.

Į dienos šviesą – „linksmos“ istorijos

O dar į dienos šviesą pradėjo lįsti linksmai graudžios istorijos. Keliomis linksmiausiomis pasidalinsiu.

Vieną savaitgalį atvykusi butą viename iš kambarių ant žemės radau savo pledą, kuris anksčiau buvo saugiai supakuotas ir padėtas visai kitoje patalpoje su kitais mano asmeniniais daiktais. Bandymas aiškintis, kodėl taip įvyko, baigėsi tuo, kad mano namuose gyvena nykštukai, kurie, kai nieko nėra, nešioja mano asmeninius daiktus, nes gi statybininkai tikrai tikrai jų nelietė.

Kitą savaitgalį po laiptais radau maišelį pilną tuščių alaus butelių. Ilgo pokalbio metu man buvo paaiškinta, kad jie jau tikrai negėrė, tai padarė pagalbinis statybininkas, kad tik remontas greičiau baigtųsi. Ir, beje, alaus gėrimas su sultimis nėra alkoholinis gėrimas, jis skirtas atsigaivinti! Susitarimas nemokėti už tas darbo dienas papildomam statybininkui man sugrįžo bumerangu jau remontui pasibaigus asmeniniu skambučiu ir aiškinimu, kad jam buvo pažadėta, kad bus sumokėti už darbą ir jis atvyks pas mane pašnekėti, kodėl taip viskas atsitiko. Sakyčiau, nelabai malonu, kai tokie tipai žino, kur tu gyveni...

Susitarimas padirbėti ir savaitgaliais baigėsi tuo, kad savo namuose radau pagrindinio statybininko sūnų, glaistantį mano svajonių vonios plytelių tarpus. O ką, juk kiekvienas tai gali daryti – aukštojo tam baigti nereikia! Beje, už jo darbą buvo pareikalauta sumokėti kaip už profesionalaus statybininko darbą.

Kadangi remontas vis tik judėjo, į butą pradėjo važiuoti durys, baldai ir kiti meistrai. Vyr. statybininkas turėjo savo nuomonę apie jų darbus ir net nesiteikė tos nuomonės pasilaikyti sau. Galų gale prasidėjo kitų meistrų skundai ir grasinimai nebedirbti, nes „profesorius“ gali tai padaryti geriau. Vieno tokio konflikto liudininke tapau pati. Patikėkite, nėra labai linksma stovėti tarp dviejų vyrų, laikančių įvairius statybos įrankius ir rėkiančius vienas ant kito. Beliko pačiai pradėti rėkti ir stumti „profesiorių“ tolyn tik jo suprantamu žargonu.

Statybininkai dingdavo

Vieną darbo popietę užsukau eiliniam patikrinimui. Ir spėkite ką – statybininkų ten nei kvapo! Vėl ilgas pokalbis ir jų pačių pasiūlytas patikrinimo būdas – signalizacijos išjungimo ir įjungimo išklotinė. Tai buvo didžiausia jų klaida, kurios pasekmės virto dar viena legendine istorija.

Galų gale sutarėm, kad aš juos kiekvieną rytą įleisiu ir išleisiu pati, todėl būsiu garantuota dėl jų darbo laiko. Po savaitės tapau agresyviu zombiu, nes turėjau kiekvieną rytą keltis prieš auštant ir važiuoti iš kito miesto galo. O pačiai dar visą tą laiką reikėjo ir dirbti, todėl ir šis susitarimas galų gale žlugo.

Paklausite, ką aš sau galvojau? Ką galvojo statybų vadovas? Aš tiesiog buvau naivi ir patikli,o dar tos visos kalbos, kaip sunku surasti gerus statybininkus... O statybų vadovas tuo metu išvažiavo savo trečiųjų atostogų.

Po kelių dienų mano pašto dėžutę pasiekė signalizacijos išklotinė. Atsisėdau jos nagrinėti ir ieškoti, prie ko prisikabinti. Ir radau! Pasirodo, kad mano statybininkai buvo tokie uolūs darbininkai, kad vieną dieną darbus pradėjo antrą nakties (aš jau nekalbu apie tas dienas, kai darbai buvo pradedami vėliau ar baigiami iš karto po pietų). Patikrinus kalendorių pasirodė, kad tai buvo ta naktis prieš man randant nykštukų išpakuotą pledą. Prisiminiau, kad vienas iš statybininkų tą vakarą šventė gimtadienį. Įtariu, kad vakarėlio pabaiga buvo mano namuose su mano asmeniniais daiktais. Tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje.

Likusią vakaro dalį praleidau kalbėdama su visais, kas gali padėti. Nors išgirdau daug „tu gal juokauji“, „statybininkų nėra“, „geriausiu atveju po poros mėnesių“, bet galų gale pavyko rasti vieną kompaniją, kuri sutiko įvertinti situaciją. Įvertinimas, aišku, manęs nepradžiugino, nes mano pirmųjų darbininkų pažadas, kad viskas bus baigta po savaitės (tokį pažadą girdėjau jau kelios savaitės), naujuosius statybininkus tik prajuokino. Bet pasirinkimo nebeturėjau, todėl sutarėm su rekomenduota kompanija jau po poros dienų pradėti darbus. Darbų sąrašas buvo sudarytas, remonto pabaigos data sutarta, atlyginimas už konkrečius darbus suderintas ir mano dideliam džiaugsmui jau po kelių dienų prasidėjo darbai. Tai nėra dar vienos nesėkmingos istorijos pradžia – paliktas brokas buvo sutvarkytas, darbai pabaigti laiku, atsiskaityta sąžiningai ir aš pagaliau galėjau grįžti į savo svajonių namus.

Remonto kaina viršijo planą

Faktas, kad remontas man kainavo daug daugiau nei planavau. Nieko dėl to nekaltinu, tik savo naivumą ir pasitikėjimą žmonėmis. Pamoka visiems – nebandykite pripildyti savo kantrybės taurės, raukite statybinį blogį kartu su šaknimis bent jau po trečio nesusipratimo.

Bet sugrįžkime trumpam pas mano senuosius statybininkus. Prisiklausiusi istorijų apie atleidžiamų statybininkų kerštą, surezgiau planą. Kadangi statybų vadovas vis dar atostogavo, susitariau su statybininkais susitikti ryte ir aptarti likusių darbų – jokių užuominų apie atsisveikinimą. Savo ir draugo saugumui garantuoti pasisamdžiau apsaugą. Vaizdelis buvo vertas dėmesio. Susirenkame visi, o kartu su mumis – ir apsauginis, kurio pečių plotis kaip dviejų durų spintos. Mano mažasis, kalbusis „profesorius“ su savo bendradarbiu tiesiogiai sulindo į žemę. Aš pasakiau, kad mūsų „gražus“ bendravimas baigtas ir paprašiau išsinešti savo daiktus. Prisipažinsiu, kad tai buvo viena geriausių dienų mano gyvenime – stovėjau su šypsena nuo ausies iki ausies ir žiūrėjau, kaip mano nervų ląstelių naikintojai tylėdami ir nuleidę galvas renkasi savo daiktus. Jie net bijojo pakelti akis ar prasilenkti su man labai mielu širdžiai apsauginiu. Beje, istorija apie išmestus statybininkus su apsauga pasiekė ne tik mano draugus, bet ir pasklido mieste.

Ir istorijos pabaigai. Iš atostogų pagaliau grįžo mano statybų vadovas. Aišku, jis išklausė viską, ką turėjau pasakyti (per tą savaitę buvo sudarytas labai ilgas sarąšas), bet linksmiausia dalis buvo ta, kad paaiškėjo, kad „profesorius“ tiesiog negalėjo pakęsti moterų ir niekada negalėjo susitaikyti su tuo, kad jos jam „vadovauja“. Pasirodo, aš ne pirma tokia klientė. Na ir kas, kad jos yra užsakovės ir moka jam pinigus – „bobos man neaiškins, ką ir kaip daryti“!