Pagrindinis » Straipsniai » Nekilnojamas turtas

Kodėl aš nuomojuosi būstą, nors bet kada galiu jį įsigyti?

Jei nori su visais susipykti, jei nori, kad apie tave už akių kalbėtų tik blogiausius dalykus ir svajoji, kad pobūvyje niekada negalėsi pasiūlyti pokalbio temos , mat visi burbuliuos apie tą patį ir šnairuos į tave kaip į pagavusį venerinę ligą prie geležinkelio stoties? Tada viešai prisipažink , kad nesi nusipirkęs nekilnojamojo turto, o jį nuomojiesi - nes tau taip labiau patinka.

iesa, kai kuriais atvejais tai atleidžiama, pavyzdžiui, studentams – ypač tada, jei keli jų nuomojasi vieną butą. Visi kiti yra priskiriami prie bepročių arba melagių („kažką slepia“) kategorijos.

Už tikėjimo ribų

Lietuviai negali patikėti, kad nuoma gali būti savanoriškas pasirinkimas, kai besinuomojantis taip pat galėtų ir pirkti butą arba namą, tačiau nenori šito daryti.

Lygiai taip pat taksi vairuotojai Lietuvoje negali patikėti, kad atskridęs į Vilnių lietuvis gali važiuoti į viešbutį. Viešbutis lietuviui yra toks pat pinigų švaistymas, kaip ir buto arba namo nuoma, tik trumpesnės trukmės.

Aš patyriau tai savo kailiu, kai prieš trejus metus grįžau iš Anglijos, pardavęs ten namą (buvo brangus ir gražus, per tris aukštus, ačiū, kad domitės) ir prisiekęs greitu laiku nepirkti nekilnojamojo turto (per daug vargo ir prisirišimo, o rinkos vertė, dešimt metų augusi, paskui – pasirodo – gali kristi), pasakiau, kad Vilniuje mano šeima nuomosis, o ne pirks.

Atvykus į Vilnių ir ieškant, kur gyventi, net tie žmonės, kurie norėjo man išnuomoti butą, rodydami patalpas, vis negalėdavo susilaikyti galvoje nevyniodami scenarijų, kurie galėtų paaiškinti tokį nesuprantamą dalyką („lietuvis ruošiasi nuomotis“). Pasikankinę kelias minutes, jie viltingai klausdavo: „tai čia turbūt laikinai, kol kažkur už miesto pasistatysite namą, ar ne?“. Nebeturėjau jėgų aiškintis, todėl sakiau: „matysim, kaip čia bus“.

„Žiūrėsim, galvosim“ yra vienas geriausių atsimušimo variantų lietuvių kalboje, kai nenori įžeisti pašnekovo ir mandagiai pasakyti, kad nuliptų nuo galvos, neklausinėjęs apie dalykus, kurie yra ne jo reikalas. Aš šitą išmokau iš savo mamos – kas pasakė, kad šeimoje nieko gero negali išmokti?

Pinigai baloje

Baisiausia, kas yra lietuviui, tai laikinumo jausmas, susijęs su nuoma. Išleidęs pinigus, lietuvis nori turėti kažką visiems laikams, ir paklausius jo, galima pagalvoti, kad jis tikrai susiruošęs gyventi amžinai, ir per keturiasdešimt metų išmokėtą nekilnojamąjį turtą jis tikrai susiruošęs nusinešti su savimi į kapus ir pomirtiniame gyvenime džiaugtis šarvuotomis durimis, drabužine prie didžiojo miegamojo ir vaizdu į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę. Tai jam labai praskaidrins gyvenimą tarp vėlių.

Maža to, lietuvis kažkodėl įsitikinęs, kad tos perdangos iš gipso kartono plokštės po keturiasdešimties metų (kai paskola už būstą bus išmokėta ir bankas bus keturiasdešimt metų pamaitintas palūkanomis) turės didelę vertę – gal net didesnę, negu šiandien?

Nereikia ypatingų sugebėjimų atspėti ateitį: pakanka pamatyti, kiek šiandien verti butai stambiaplokščių daugiabučiuose, statyti prieš keturis dešimtmečius su tapybiškai skilusiu gelžbetoniu ir mėgėjiškai įstiklintais balkonais (jie puošia fasadą lyg nedideli stikliniai karstai) bei palydovinėmis antenomis, kurių pagalba gyventojai gali matyti net daugiau rusiškų kanalų apie Krymo išvadavimą, negu tie penkiasdešimt, kuriuos siūlo vidutinis kabelinės televizijos operatorius.

Kažkada kainavę dešimties metų vidutinį atlyginimą (vadinamieji „kooperatiniai“, tai yra, pirkti už pinigus, o ne gauti iš miesto valdžios už dyką), šie butai dabar yra enciklopedinis nuvertėjimo pavyzdys. Šios auksinio proto investicijos nelengvai realizuojamos, nes perkančiųjų mažiau, nei parduodančių, o jei ir suranda pirkėją, tai kukli kaina prilygsta neblogam naujam automobiliui. Niekam to buto nebereikia (ypač pagalvojus, kiek jo šildymas kainuoja žiemą).

Nieko nepasakysi, tikrai tobula investicija ir puikiai išleisti pinigai, gauti iš tėvukų, gyvenančių kaime, už jų parduotus jautukus ir agurkus (iš miestiečio algos niekas kooperatinių butų įsigyti negalėjo).

Žinoma, kažką panašaus lietuviai praktikavo ir tarybiniais laikais: rusiškas automobilis, geistas labiau už visas pasaulio moteris, gautas vargais negalais pagal paskyras, susipykus su kitais kandidatais paskyrai gauti darbovietėje, už kurį reikėdavo sumokėti kelių metų atlyginimą, būdavo taip vertinamas, kad lietuvis buvo pasiruošęs sau įsikalbėti, kad tas automobilis nėra nusidėvintis turtas, o tarnaus mažų mažiausiai trims palikuonių kartoms.

Kad galima būtų tatai pasiekti, nuostabusis pirkinys ir gyvenimo būdo atributas buvo rakinamas garaže per tris kilometrus nuo gyvenamosios vietos, visą žiemą nenaudojamas (kad mažiau dėvėtųsi) ir jo sėdynės būdavo apklojamos šlykščiausiais dirbtiniais kailiais, kokie tik galėjo būti nudirti nuo dirbtinių žvėrių. Ne automobilis žmogui, o žmogus, aptarnaujantis automobilį, kaip mylimą augintinį ar šeimos narį.

Už išleistus automobiliui ir garažui pinigus lietuvis galėjo kasdien važinėti taksi, tačiau tuomet juk nebūtų galima po dešimties metų turėti surūdijusio laužo krūvos ir jaustis savininku.

„Nuoma – tai pinigai, išmesti į balą“, - iškilmingai taria lietuvis savo galutinį ir svarbiausią argumentą.

„Dešimt metų mokėsi šeimininkui ir nieko neturėsi“, - paaiškina jis, tokiu būdu labai aiškiai pasakydamas, kad dešimt metų turėjimo stogo virš galvos nėra vertybė, o tik bala, į kurią buvo išmesti pinigai (žinoma, jei gyvenimas tuos metus matomas kaip klampojimas po nelaimių purvyną ašarų pakalnėje – kas būtų labai lietuviška – tai tikrai nėra ko džiaugtis praeitimi ir nugyventais metais).

Reikia daikto, ne potyrio

Lietuvis, kuris yra širdyje valstietis, negali džiaugtis jokiais potyriais ir prisiminimais: jis vertina tik čiupinėjamą daiktą. Kibiras visada geriau už atostogas, o knyga ant savos lentynos (tegu ir nepraplėštais puslapiais, nė karto neatversta) yra žymiai vertesnė, nei perskaityta, bet pasiskolinta iš bibliotekos ar parsisiųsta iš interneto.

Būtent todėl visa artimųjų meilė vyresniems giminaičiams yra rūpestingai taupoma, kad visa tos meilės čiurkšlė galėtų išsilieti ir suakmenėti puikaus antkapio pavidalu. Nes kas tas bendravimas ir kartu praleistas laikas: išėjusi Anapilin teta Danutė antkapiu gali bent jau pasididžiuoti prieš kitus kapinių gyventojus, kai jie pasistuksena vieni kitiems iš savo karstų.

Ir būtent šis jausmas stumia lietuvį į priekį ir spiria jį daryti sprendimus, kurių jis niekada nesigailės, nebent kas nors jam patieks šventvagišką mintį, kad sprendimas pirkti nekilnojamąjį turtą nebuvo geriausias jo gyvenimo sprendimas. Lietuvis mėgsta, užpuolus sentimentalumui, pasakyti apie savo įsigytą namelį sodo bendrijose arba butą daugiabutyje per aštuonis kilometrus nuo miesto centro: „vis dėl to tai buvo pats geriausias sprendimas gyvenime, jei galėčiau, ir vėl daryčiau taip pat“, ir jis tai sako labai agresyviai, lyg su juo kas ginčytųsi.

Pasakius lietuviui, kad įsigijimas nėra šimtu procentų geriausias sprendimas, ir gali būti ir kitų variantų, jis reaguoja maždaug taip pat, kaip viduramžių bobutė, kuriai tik ką pasakė, jog yra manančių, kad žemė sukasi aplink saulę. Bobutė, pajutusi pavojų savo tikėjimui, puldavo ieškotis žabų ir klausinėti „kas taip pasakė?“, kad nenaudėlį galėtų sudeginti ant laužo. Lietuvis prapliumpa prakeiksmais bet kam pasakiusiam, kad nekilnojamąjį turtą galima nuomotis.

Duodamas galimybę skaitytojui šį teiginį įrodyti, tuo šiandien pamoką apie nekilnojamąjį turtą ir užbaigsiu.