Pagrindinis » Straipsniai » Nekilnojamas turtas

Lietuviškų sodybų rinka: kaip gudrauja pirkėjai

Antrąjį būstą poilsiui žmonės paprastai perka kurortiniuose miestuose: Palangoje, Šventojoje, Druskininkuose ar Birštone. Norintys ramybės ieško sodybos, prie kurios daug žalumos, šalia miškas ar vandens telkinys. Po sunkių darbų ten galima maudytis, žvejoti.

Tačiau dėl įvairių statybų apribojimų, bei keblumų dėl apsaugos, dabartinė sodybų rinka yra sulėtėjusi, nes lietuviai būstą renkasi ir perka kur kas apdairiau.

Perka dėl vietos

Dažniausiai besirenkantys antrąjį būstą poilsiui, perka ne dailiai suremontuotą sodybą, bet vaizdingą vietą miške ar prie ežero, o seną sklype stūksančią trobelę rekonstruoja. Kai kurie pirkėjai gudrauja: apžiūrėję patinkančią sodybą vasarą, į pardavėjus kreipiasi vėlyvą rudenį ar žiemą, kai aplink purvina ir negražu, prašydami sumažinti kainą.

O kainos visoje Lietuvoje varijuoja nuo 10 tūkst. iki 150 tūkst. litų už hektarą, o sodybų su sklypais nuo 15 tūkst. iki 200 tūkst. litų. Tačiau erdvių ir prabangiai įrengtų sodybų kainos gali viršyti ir milijoną litų.

Didžiųjų miestų gyventojai paprastai renkasi sodybas ne toliau kaip šimtas kilometrų nuo jų gyvenamosios vietos: vilniečiai ieško sodybų aplink Molėtus, kauniečiai važiuoja link Prienų, šiauliečiai renkasi sklypus netoli Kryžkalnio, panevėžiečiai važiuoja į Anykščių pusę, o Klaipėda ilsisi prie jūros.

Devynis kartus matuoja

„Ankščiau 2004 – 2007 metais buvo populiaru įsigyti tuščią žemės sklypą ir tik vėliau mąstyti apie statybas, elektros ir vandens instaliacijas, grįsti kelius. Tokie sklypai taip ir liko tušti, nes prieš pirkimus nepasidomėję pirkėjai sužinojo, jog teritorijoje statyti negalima dėl esančios miško žemės, piliakalnio, kapinaičių apsaugos zonos ir panašiai“, – pasakojo „Ober-Haus“ Vakarų Lietuvos regiono vadovas Linas Juozaitis.

„Pirkėjai šiuo metu sodybas renkasi kur kas apdairiau, išsiaiškina visą reikalingą informaciją apie sklypą ir sodybą“, – antrino „Remax“ brokeris Linas Karpavičius.

Žmonės detaliau apsvarsto sodybos pirkimą ir dėl įvairių statybų draudimų ir dėl to, jog tokie nekilnojamojo turto objektai yra ne visiškai kredituojami, dažniausiai bankas skolina iki 50 procentų objekto sumos.

Draudimai ne visada suriša rankas

Žmonės atsargiau perka išgirdę ir įvairiausias istorijas iš pažįstamų lūpų, nekilnojamojo turto ekspertų ar žiniasklaidos.

„Teko girdėti, jog žmogus įsigijo sklypą Jovariškių kaime, kuris priklauso Trakų istoriniam parkui. Taip jau nutiko, nes pardavėjas nebuvo visiškai sąžiningas ir apie statybų draudimus neinformavo pirkėjo, apie tai naujasis savininkas išsiaiškino tik po mėnesio. Labai gaila, tačiau jis šiame sklype niekada negalės vykdyti jokių statybos darbų“, – prisiminė L.Karpavičius.

Specialisto teigimu, dauguma potencialių pirkėjų išgirdę, jog apžiūrimo sklypo dalis yra ribojama vienų ar kitų draudimų išsigąsta, tačiau pasitaiko ir žmonių, kurie supranta, jog tam tikrais atvejais statybų darbai yra galimi.

„Prisimenu vieną įdomų atvejį, kai žmogus norėjo įsigyti sklypą, kurio dalis priklausė kultūros paveldui, o apie tai nežinojo net žemės savininkas“, – pasakojo ekspertas.

Pasirodo, jog pusė šio sklypo yra saugoma, nes čia buvo Napaleono karių senos kapinės, tačiau gavus leidimą iš Kultūros paveldo departamento buvo leista pradėti ūkininko sodybos statybas, tačiau jei leidimas nebūtų gautas, statybos vis tiek būtų galimos, nes likusi pusė sklypo buvo erdvi - užėmė hektarą ploto.

Dažnai įsigydami žemės ūkio paskirties sklypus, pirkėjai gali įteisinti juos kaip namų valdos žemę, jei šalia yra miestelių ar stovi kiti gyvenamieji namai. Arba būsimasis savininkas gali tapti ūkininku ir statyti ūkininko sodybą, tačiau tai galioja tik įsigijus ne mažesnį kaip 50 arų sklypą.

Kiti pirkėjai taip ir neatradę ar neįpirkę gražios vietos prie ežero ar upės, susiruošia patys išsikasti vandens telkinį. „Dauguma sutaupo, nes išsikasti 15 arų vandens telkinį kainuoja nuo 15 iki 25 tūkst. litų“, – pridėjo L.Juozaitis.

Apsaugoti sodybą keblu

Į sodybą esančią už 100 kilometrų – neprivažinėsi, tą puikiai supranta nekilnojamojo turto savininkai, tad būsto apsaugai renkasi įvairiausius metodus.

„Vieni savininkai įrengia signalizaciją, tačiau tai nėra pati patikimiausia išeitis, mes paprastai sodyba stovi miško glūdumoje, o policija ar apsaugos komanda įsikūrusi mažiausiai už 30 kilometrų“, – teigė L.Juozaitis.

Kai kurie žmonės pirkdami nori atokumo ir vienumos, tačiau tai kartais išeina jiems ne į naudą, nes vienišą sodybą aplink kurią nėra nė vieno kaimyninio namo, vagys gali apiplėšti net nesiskubindami.

„Kai kurie žmonės ieško kam išnuomoti kambarį sodyboje ar įrengtame ūkiniame pastate, kad užtikrintų namų apsaugą“, – pridūrė L.Juozaitis.

Ilgesniam laikui apleidus sodybą, joje kas nors gali ir apsigyventi, paprastai tokie žmonės yra asocialūs ir juos gražiuoju sunku išprašyti.

„Prisimenu turėjau įvertinti sodybą Trakų rajone, tačiau bandydamas į ją įeiti nebuvau įleistas, nes ten jau buvo apsigyvenę išgerti mėgstantys naujakuriai“,– pasakojo L. Karpavičius. Tačiau brokerį nustebino ne naujieji būsto gyventojai, o namo savininkas, kuris nusprendė, jog bet kokiu atveju didelės sumos už aptriušusią sodybą negaus ir neišprašė lauk ten apsigyvenusių žmonių.

Be įprastų apsaugos būdų įrengti signalizaciją ar apgyvendinti nuomininkus, sodybų savininkai imasi ir alternatyvių būdų kaip nepritraukti ilgapirščių.

„Pirmą kartą apsilankęs sodyboje, kurią norėjau parduoti nustebau: būsto išorė buvo itin prasta, priminė seną negyvenamą bakūžę, vienintelė sodybos puošmena buvo plastikiniai langai“, – prisiminė L. Juozaitis. Tačiau vyriškis nustebo įėjęs į sodybos vidų – čia neseniai atliktas remontas, aplinka daili ir skoninga. Būsto savininkai nusprendė išorės negražinti, kad netrauktų aplinkinių dėmesio ir neprisiviliotų vagių.