Pagrindinis » Straipsniai » Nekilnojamas turtas

Tik kvailiui nekilnojamojo turto pirkimas yra investicija?

Kiek kartų jau skaitėte tai, kad „rinka atsigauna“? Tai panašu į užkeikimus, skirtus savęs pačių raminimui ir kartojamus taip dažnai, kad gyventojai patys pradeda jais tikėti. Dažniausiai geriausia straipsnio dalis yra antraštė.

Pradėjus skaityti jau patį straipsnį supranti, kad „atsigavimas“ reiškia sandorių skaičiaus padidėjimą keliais arba keliolika procentų, paties būsto kainų augimas yra tik toks, kokia yra infliacija, o pats sveikimas maždaug primena giminių džiaugsmą, kai komoje besivoliojantis traumuotas dėdė pagaliau pramerkia vieną akį arba per pusę centimetro pajudina nykštį. „Česlovas sveiksta!!!“, džiaugsmingai kartoja giminaičiai vieni kitiems.

Tikrąjį komos mąstą galima suprasti tada, kai straipsnio gilumoje galima rasti žavią detalę apie tai, kad „Klaipėdoje pagausėjo ir individualių namų pardavimų – per pusmetį jų parduota net 31“. Labai primena reportažus iš 1995 metų apie naujų automobilių pardavimus šalyje: „Volkswagen automobiliai liko nepralenkti – jų per metus šalyje parduota net septyni“. Tai buvo tie laikai, kai absoliučiai visi puikavosi važinėtais automobiliais, o naujo automobilio pirkimas buvo laikomas tokia pat kvailyste, kaip ir kūno higiena ar dezodoranto naudojimas.

Tai šen, tai ten pasigirsta istorijos, kad žmonės išperka visus (na, gerai, „praktiškai visus“) butus jau tada, kai namo tėra tik brėžinys.

„Kaip senais gerais laikais“, sako plėtotojai, ir laižosi sau lūpas. Pasidomėjus apie tai, kaip iš tiesų sekasi pardavimai, matyti, kad didžioji jų dalis yra ne visai pardavimai, o kas kita: „buvo atėję tokie jaunuoliai, apžiūrėjo, ir sakė tikrai pirks“.

Ant jaunuolių apžiūrėto buto brėžinyje lipdomas lipdukas „parduota“, ir brėžinys pradeda atrodyti, kaip labai sėkmingas objektas.

Esminė priežastis, kodėl rinka negali grįžti į tą lygį, kuris buvo prieš krizę, yra tas, kad ano meto beprotybė buvo vienkartinė, ir ten reikėjo daugelio sutapimų.

Pirmiausia, išprotėję bankai, dalinantys pinigus visokiems pirkiniams labai greitai negrįš į tą pačią būklę.

Antra, lietuvio genetinis įsitikinimas, kad nekilnojamojo turto pirkimas yra išmaniausias ekonominis veiksmas, koks tik gali būti, ir dar siaurakaktiškas nekilnojamojo turto vadinimas „investicija“ negyvena amžinai: tų žmonių, kurie neprisiriša prie plytų, skiedinio ir gelžbetoninių perdengimo plokščių, o pasirenka nuomą, yra vis daugiau.

Kvailas įsitikinimas, kad nuoma yra kažkuo nesaugi („o jūs nebijot, kad šeimininkas ims ir išmes į lauką vieną dieną“), palyginti su įsigijimu, pamažu tirpsta, kaip atgyvena (bankas jus iškraustys iš buto, kai negalėsite mokėti, žymiai greičiau, negu bet kuris šeimininkas iš nuomoto buto).

Kvailos baimės, panašiai, kaip įsitikinimas, kad bet koks turto ar rizikos draudimas yra nesąmonė, nes „draudimo įmonės niekada nieko nemoka, visad tik išsisuka“, arba kaip supratimas, kad „rinkimai nevyksta – visada pakiša tuos pačius, tai jie ir pralenda“ nėra amžinos, ir tas yra puiku.

Nekilnojamojo turto nuosavybės kultas yra būdingas visuomenėms, pereinančioms iš totalitarinės, komunistinės sistemos, kur žmogui buvo leidžiama turėti kuo mažiau ir jam kuo daugiau visko suteikdavo valstybė.

Pokario Didžioji Britanija, kurioje buvo itin didelis kiekis valstybinėje nuosavybėje esančio gyvenamojo ploto, atėjus Margaretai Thatcher laikų reformoms taip pat puolė pirkti nekilnojamąjį turtą ir net labai didžiavosi, kad įsigyto, o ne nuomojamo turto procentas yra didžiausias Vakarų Europoje – nes tarnystė nekilnojamojo turto paskolai 25 metus, suprantate, yra nepalyginamai tauresnis užsiėmimas, nei nuomos mokėjimas šeimininkui, kur „pinigai į balą“.

Kai moki bankui, tai bent jau nematai patenkinto gavėjo, to nekenčiamo šeimininko, galvodavo nuskriaustieji gyventojai – arba būtų galvoję, jei sugebėtų savo galvose išdėlioti tokias sudėtingas mintis.

Panašiai dings ir beprotiška idėja, kad nekilnojamojo turto pirkimas yra investicija.

Jis gali būti investicija gali tik retu atveju, jei turtas atneša didesnes pajamas, negu visos išlaidos kartu sudėjus. Šiek tiek didesnė kaina parduodant, palyginti su pirkimo kaina (ir dažniausiai net nepagalvojus apie infliaciją, apie skolos aptarnavimo kaštus ir apie tai, kiek tas kapitalas galėjo būti pasiekęs, pritaikius jį prie ko nors gudresnio, nei senstanti konstrukcija su šlaitiniu stogu miesto pakraštyje) dar nėra investicija.

Panašiai ir žmonės Indijoje bei Artimuosiuose Rytuose, labai mėgstantys puoštis neprotingu kiekiu auskarų ir apyrankių, labai mėgsta vieni kitiems kartoti, kad tai „investicija“, nes jie iš aukso. Tai ne investicija. Tai spalvoto metalo pirkinys.

Šiek tiek geresnis pirkinys, palyginti su pinigų išleidimu maistui, nes už auskarus ir apyrankes kažkiek pinigų galima gauti antrinėje rinkoje (dažniausiai toli gražu ne tiek, kiek buvo mokėta).

Lygiai taip pat butas Perkūnkiemyje (kodėl, kodėl tas rajonas Vilniuje tapo liūdno būsto sinonimu?) arba kokioje nors „Karalių Imperijoje“, „Užmiesčio Vatikane“ arba „Valdovų Terasoje“ (kuo prastesni butai žemomis lubomis, gipso kartono pertvaromis, nuline garso izoliacija, tuo prabangesnius pavadinimus jie gauna – tokia taisyklė) nėra investicija, tik pirkinys.

Kadangi vis daugiau žmonių tai supranta, tai prielaidų, kodėl turėtų vėl subujoti NT rinka, lieka vis mažiau. Mistiniai milijardai litų, kuriuos reikia skubiai sumerkti į turtą iki keitimo į eurus, irgi yra tik pasaka lengvatikiams.