Pagrindinis » Straipsniai » Statybų patarimai

Lietuvis pats nori statyti namą, o architektai šiurpsta nuo to

Statau pats: neprofesionali architektūra – neskoninga? Šmaikšti? Praktiška? Sakoma, jog lietuvis puikiai išmano tris dalykus: kaip žaisti krepšinį, kaip gydytis ir kaip statyti namą. Architektai šiuose procesuose arba visiškai nedalyvauja, arba dalyvauja labai fragmentiškai, tarsi vienkartiniai konsultantai. Apie neprofesionalų sukurtą architektūrą, jos kokybę ir įtaką Lietuvos miestų paveikslui pokalbis su architektais Vytautu Baltumi ir Vitalijumi Jankūnu.

– Kokius pastatus lietuviai stato patys be architektų?

V.Baltus: Dažniausiai tai yra priestatai, balandinės, garažų patobulinimai – tai, ką jie pamato aplink, ir tai, ko jiems trūksta, namą jiems paprastai būna suprojektavęs architektas.

V.Jankūnas: Tokie dariniai atsiranda, nes žmonėms tiesiog prireikia papildomų statinių prie namo. Būna, kad žmogus pas architektą ateina jau suformulavęs kokią nors užduotį, tuomet nuo pačio architekto ir jo dėmesio klientui priklauso, ar žmogui vėliau atsiras poreikis statyti daugiau.

Dažnai lietuvis sako, jog nori tokio pat namo, koks stovi kaimynystėje, tik kitokios spalvos.

– Ar yra skirtumas tarp sovietmečio savarankiškos statybos ir šiandienos?

V.Jankūnas: Pagrindinis skirtumas yra tas, jog sovietmečiu didelės statybinių prekių paklausos nebuvo ir žmonės statė iš to, ką surasdavo, o dabar yra, iš ko rinktis.

– Ar daug Lietuvoje pastatų, kuriuos sukūrė neprofesionalai, ir kur jų daugiausia?

V.Jankūnas: Manau, kiekviename mieste yra panašiai neprofesionaliai pastatytų namų.

V.Baltus: Statybą be architektų skirstau į dvi grupes: prie kurios kažkiek prisidėjo architektas ir kurioje profesionalas nedalyvavo. Tokie pastatai yra nuobodūs, vulgarūs ir banalūs. Jų pilna visur, o ypač sodininkų bendrijose, garažų kompleksuose ir kurortuose.

Tokie kurortų pastatai tapo mano disertacijos dalimi. Pavyzdžiui, Palanga ir jos pastatai išties yra kažkoks stebuklas ir tokių įdomybių ten tikrai labai daug.

– Kaip tokia architektūra paveikia ir keičia Lietuvos miestų ir kaimų kraštovaizdį?

V.Baltus: Stipriai.

V.Jankūnas: Turime skirti du dalykus: architektą ir projektuotoją. Užsakovas ateina popieriuje nusibraižęs savo namą ir prašo perbraižyti, tuomet čia ir kyla klausimas: ar šį darbą turėtų atlikti architektas ar projektuotojas?

Tokių darbų, kurie yra perbraižomi ir vėliau juridiškai patvirtinamai, nėra architekto darbai. Profesionali architektūra, kurią matome Danijoje, Olandijoje ar Vokietijoje, sukuria pridėtinę vertę pačiai šaliai, o, pavyzdžiui, Palangoje yra viskas kitaip.

Šį kurortą galima skirstyti į dvi dalis: gerbiamo architekto D.Rakausko projektuotą pusę, kuri turi būti vadinama tikrąja Palanga, ir tą dalį miesto, kurioje pilna projektavimo įmonių darbų, kurios tik pasiima pinigus, bet negalvoja apie miesto ateitį.

– Kodėl žmonės stato patys: ar jie neturi pinigų pasisamdyti architektą, ar mano, kad darbas gana paprastas ir jį galiu pasidaryti pats? Ar jie žiūri į statybą kaip į kūrybinę saviraišką ?

V.Baltus: Viena odontologė man pasakojo, jog žmonės jai taip pat aiškina, kaip dantis taisyti. Išgirdęs tai, buvau šokiruotas.

Dabar didžiausia bėda – parengti projektų katalogai, žmogus nusiperka tą katalogą, ateina su išsiplėštu lapu ir sako, kad nori tokio pat, nepagalvoja nei apie pasaulio kryptis, nei apie kaimynus.

Ar jie neturi pinigų pasisamdyti architektą? Manyčiau, kad šiuo metu architektų paslaugų kaina yra net per maža.

V.Jankūnas: Prisimenu, mokyklos bibliotekoje buvo tokia knygutė „Pasidaryk pats“, jos visi puslapiai buvo nutrinti, nes ji visiems labai patiko. Matyt, mūsuose užprogramuota, jog viską galime pasidaryti patys – ir mašiną susiremontuoti, ir namą pasistatyti.

Gal išties žmonės tai daro, nes neturi pinigų. Bet juk visi žinome, jog šykštus moka du kartus.

– Ar galima įvertinti tam tikras estetikos ar vertybių tendencijas, kurios atspindi paties gyventojo sukurtą architektūrą, kokios priemonės mėgstamiausios, iš ko lietuviai semiasi įkvėpimo?

V.Baltus: Pirmiausia lietuviai semiasi įkvėpimo iš kaimyno, po to ieško išpardavimų prekybos centruose, todėl galima sakyti, kad didžiausias įkvėpimas yra pigiausia kaina.

Aš manau, jog kultūringas žmogus tokią estetiką laiko šiukšlyno estetika.

V.Jankūnas: Prieš keletą metų Klaipėdoje surengiau architektūros parodą, kurioje buvo įamžinti pačių žmonių pastatyti namai sodininkų bendrijose. Didžiojoje dalyje nuotraukų buvo šiukšlynas, tačiau pasitaikė ir labai skoningų darbų.

Pavyzdžiui, vienas matematikos mokytojas, nebaigęs jokių architektūros mokslų pasistatė puikų namo priestatą - abu statiniai dera tiek spalvomis, tiek forma.

Manau, jog tam tikras laikotarpis ir tremtis sugadino mūsų mąstymą ir požiūrį į estetiką.

– Nejaugi viskas taip blogai? O gal iš kokių nors neprofesionalių iniciatyvų architektai gali pasimokyti?

V.Baltus: Į tuos „pasidaryk pats“ pastatus bent nenuobodu žiūrėti, vis stebiuosi žmonių išmone. Yra įvairiausių įdomių sprendimų, kurių niekur kitur nepamatysi. O, pavyzdžiui, važiuodamas pro Rokus pamatai tinkuotų „inkilų getą“ su plastikiniais langais ir sublokuotais garažas.

Jei vyktų profesionalų ir neprofesionalų darbų konkursas, tokių architektų darbus įvertinčiau daug blogiau už savamokslių.

V.Jankūnas: Reikia į viską su humoru žiūrėti. Nuo mano minėtos fotografijų parodos praėjo ketveri metai, o mes pastebime, jog kartais tokia saviveiklos architektūra lenkia profesionalus. Ypač liūdna, kai žmogus, neturintis išsilavinimo, sodininkų bendrijose pasistato namą, sandėliuką ar balandinę ir nurungia profesionalą.

Šaltinis: „Žinių radijas“