Pagrindinis » Straipsniai » Architektūra, projektavimas

Lietuvos kaimuose gausiai dygsta skandinaviškos vilos

Šiaurietiško stiliaus pastatų bene daugiausia Neringoje, bet pastaruoju metu ši mada plinta po visą Lietuvą. Juos stato drąsesni kaimo turizmo sodybų šeimininkai.

Prie tvenkinio – medinis, rausvomis lentomis apkaltas didžiulis gyvenamasis namas, kuriame vienu metu pernakvoti vietos pakanka kelioms dešimtims svečių.

Priešais jį – milžiniškas kreivas pilkas svirnas. Maža to, tuščiaviduris. Ir viename, ir kitame svirno gale langai – nuo stogo iki žemės.

Ši kaimo turizmo sodyba Anykščių rajone, Butėnuose, tapusi šiuolaikinės ir tradicinės kaimo architektūros mišiniu, ne dėl prabangos pelnė Barono vilos pavadinimą.

Žemė, ant kurios ji išdygo, užaugino ne vieną Baronų kartą. O dabartiniai jos šeimininkai Petras ir Rūta Baronai čia sukūrė ir savo verslą.

Iš pradžių pats stebėjosi

„Svirnas, kurį neseniai pasistatėme, tikrai netradicinis pastatas. Iš pradžių jo projektas ir man atrodė keistas – lyg bažnyčia kreivomis sienomis ir kreivu stogu.

Bet pasitikėjome patyrusiu architektu ir neapsirikome. Šis svirnas mūsų sodybą jau ir pamaitina: kone kiekvienas klientas, kuris atvažiuoja apsidairyti, ar patalpos tinkamos renginiui, užsisako būtent jį“, – pasakojo R.Baronienė.

Neįprastai aukštos lubos, jas apipynusios medinės nedažytos sijos, estetiškas interjeras padaro žmonėms įspūdį, tad klientai, anot sodybos šeimininkės, kartais net nebepaiso nuomos kainos.

„Svirno stilius – skandinaviškas, o dabar tokio stiliaus architektūra madinga. Tad ir mūsų svirnas – lyg didžiulė daržinė lygiomis sienomis.

Jis neturi nei pastogės, nei kraigo. O spalva parinkta tokia, kad nerėžtų akies, akmeninė“, – aiškino R.Baronienė.

Gražu tai, kas tikra

Svirnas sodyboje iškilo maždaug per metus, bet statybininkams tai buvo nemenkas iššūkis.

Šeimai pasisekė, kad juos nuo darbų pradžios iki galo prižiūrėjo architektas. Jis neleido statybininkams užsiimti saviveikla – nukrypti nuo projekto.

„Juk pasitaiko, kad architektai savo kūrinių neatpažįsta, kai statytojai, suskatę taupyti statybines medžiagas ar viską racionalizuoti, pastato visai ne tokį pastatą, koks buvo suprojektuotas“, – kalbėjo R.Baronienė.

Jos nuomone, pastaruoju metu kaimo turizmo sodybų architektūra keičiasi. Daugumai jau pabodę neva etnografiniai elementai – ant sienų iškabinėti ratai, patvoriuose surikiuoti vežimai ar gėlių prisodintos rogės.

„Jei nėra autentiškų etnografinių daiktų, geriau jų apskritai neimituoti, nes vis tiek viskas dirbtinai atrodo.

Manau, kad daug geriau šiuolaikinis neįmantrus, patogus gyventi namas, priderintas prie aplinkos, nei senovę neprofesionaliai imituojančios trobos“, – sakė Barono vilos savininkė.

Pirmenybė – pirčiai

Šįmet pirmąjį turizmo sezoną įveikė Molėtų rajone, Videniškių seniūnijoje, iškilusi Dianos vila. Miškuose ties Lainio ežeru ekonomisto, įmonės „Vienas pasaulis“ vadovo Vladislavo Petraškevičiaus sodyba dar šviežutėlė.

Suręsti iš klijuotų rąstų, ryškia raudonų plytų spalva nudažyti, baltomis langinėmis šviečiantys pastatai surikiuoti ir pakrantėje, ir ant kalvos, kurios aukštas šlaitas išneria iš Lainio.

Jei ne pastatų dydis, atrodytų, kad juos surentė įgudusios švedo ar suomio rankos, iškėlusios ne vieną medinę trobelę.

Pasak V.Petraškevičiaus, sodybą jis pradėjo kurti ežero pakrantėje pirmiausia pastatęs šiuolaikišką pirtį. O vėliau ant kalno atsirado svečių namai bei konferencijų ir pokylių salė.

„Architektės sumanymu miegamieji kambariai svečių namuose yra įrengti cokoliniuose aukštuose – iš jų svečiai gali dumti tiesiai prie ežero“, – aiškino V.Petraškevičius.

Dažus pirko Švedijoje

Kodėl V.Petraškevičius Aukštaitijos miškuose nusprendė statyti ne tradicinę lietuvišką, bet skandinaviško stiliaus sodybą?

„Pats prieš porą dešimtmečių su šeima gyvenau Danijoje. Be to, daug keliauju, turiu Skandinavijoje daug draugų. Man patinka jų sodybų stilius, nes ir vasarą, ir žiemą jos atrodo linksmai.

Pats tokios norėjau, o Molėtuose dirbanti architektė mano idėją puikiai pavertė realybe. Net visus lauko sienų dažus, kurių prireikė statant sodybą, atsisiunčiau iš Švedijos, nes Lietuvoje jais kol kas niekas neprekiauja“, – sakė V.Petraškevičius.

Verslininko bičiuliai danai taip pat netvėrė smalsumu ir šiemet buvo atvykę apžiūrėti sodybos.

„Su logistikos įmonės savininku Danijoje, kurioje pradėjau dirbti 1992 metais, bendraujame iki šiol, ir jis patikino, kad skandinavišką architektūros stilių atkartojome nepriekaištingai“, – gyrėsi V.Petraškevičius.

Svarbu ir stilius, ir dermė

Tadas Balčiūnas

Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus vadovas

„Skandinaviško stiliaus pastatai be stogo karnizų paplito visoje Europoje. Jų gausu ir Vokietijoje, ir Olandijoje. Tokių statinių forma išgryninta: šlaitinio stogo pratęsimo nėra nei ties šoninėmis sienomis, nei namo galuose. Tai estetiška šių laikų architektūra.

Įtakos skandinaviškam stiliui plisti šiuo metu turi ir statybinės medžiagos. Stogų dangos smarkiai nepakito – išliko ir skarda, ir čerpės, bet tobulinama tai, kas po ja klojama, – įvairios vandens nukreipimo sistemos, plėvelės.

Anksčiau, kol nebuvo tokių technologijų, karnizai apsaugodavo medines sienas nuo lietaus vandens, plūstančio nuo stogo. Bet dabar atsirado galimybių diegti naujus architektūros sprendinius.

Šalia tradicinės lietuvių liaudies architektūros tokie išgrynintos formos pastatai kaime atrodo itin moderniai. Bet palyginus juos su tradicine suomių architektūra, jie – lyg giminės.

Pilka pastatų spalva lipte limpa prie gamtos. Juoba kad senuose etnografiniuose Lietuvos kaimuose visi namai yra pilki. Pilkuma, kaip ir bet kokie atspalviai tarp baltos ir juodos, puikiai sugyvena su aplinka.

Kita skandinaviško stiliaus apraiška – ryškūs mediniai pastatai juk ir mūsų Neringos gyvenvietėse yra tradiciniai. O tai, kad tokie pastatai ėmė tolti nuo jūros, tikrai nėra blogai.

Svarbiausia, kad jie bičiuliautųsi su aplinka. Jei dermė nepažeista, tuomet ir pastatų kūrėjams nevalia priekaištauti, nes tradicinės kaimo architektūros principas – sodybos turi derėti su gamta.“