Pagrindinis » Straipsniai » Statybos darbai

Norėtumėte gyventi daržinės tipo name? Suomiai tokius šluoja

Suomijoje, šįkart Juveskiulės mieste, šiuo metu veikianti gyvenamųjų namų ir aplinkos tvarkymo paroda vyksta jau 45-ąjį kartą.

Atrodytų, kuo dar pasaulį gali nustebinti suomiai, pasaulyje pirmaujantys namų estetikos, statybų kokybės, aukščiausių technologijų, gamtos ir žmogaus harmoningo bendravimo srityje?

Bet ir ši paroda pilna žaismingų ir linksmų akcentų, suomiams kuriant tobulesnį pasaulį.

Spaudos centras – žindykloje

– Ar aš tikrai pataikiau į Tarptautinį žurnalistų centrą? – klausiu kelių jaunų moterų, foteliuose žindančių gal mėnesio kūdikius.

– Taip, taip, – viena sulinksi galva, kita mosteli smakru į gretimas atviras duris.

Nukamuota lauke tvyrančio 30 laipsnių karščio (Suomijoje, mielieji!) kėblinu ten, nes jaučiu pro duris sklindančią kondicionieriaus vėsą.

– Sveika atvykusi! – pasveikina dvi darbuotojos, iškart įteikdamos man krūvą brošiūrų ir prašydamos pasivaišinti kava bei raudonuoju šanetu iš mažų buteliukų.

Gera pradžia, pamaniau, nes suomių žurnalistai, matau, pilasi tik pieno.

– O ką bendro spaudos centras turi su ta... žindykla? – atsargiai klausiu merginų ieškodama suomiško žodžio.

– Spaudos centras įsikūręs būsimame vaikų darželyje. Kai paroda baigsis, jį iškart pradės lankyti šio parodinių namų miestelio vaikai. Šiame rajone daugiausia namus įsigyja jaunos šeimos, todėl darželis turėjo būti pastatytas pirmiausia. O dabar parodos lankytojos užeina čia žindyti savo kūdikių, – linksmai paaiškina darbuotojos.

Man irgi linksma, kai užėjusi į spaudos centro tualetą atsiduriu nykštukų kambarėlyje su mažyčiais unitazais, o rankas nusiplauti praustuvėlėje pavyksta tik pritūpus.

Pasakoju apie tai norėdama tik patvirtinti, kad suomiai visada ir visur yra praktiški.

Pasibaigus šiai parodai visame naujai pastatytame rajone nebus nė vieno ne vietoje pasodinto medelio ar nepanaudoto pastato, statyto tik dėl grožio.

Paroda – modernus šalies veidas

Namų parodos tikslas – leisti architektams įgyvendinti viziją, kad gyvenimas gamtoje, bet netoli miesto, gali būti draugiškas žmogų supančiai aplinkai.

Rengdami tokio masto parodas suomiai yra unikalūs pasaulyje. Kasmet kurio nors miesto savivaldybės priemiestyje, ežerų pakrantėse (kitokių vietų Suomijoje reta), skiria sklypą, kuriame per metus pastatomas naujas apie 40 privačių namų rajonas su visa infrastruktūra.

Namai pastatyti naudojant moderniausias technologijas, ekologiškas medžiagas ir viskas apgalvota dizainerių – nuo kavos puodelių, vienetinių baldų iki servetėlių, o aplinka apželdinta ir sutvarkyta kraštovaizdžio specialistų.

Jau prieš atidarant parodą beveik visi namai turi šeimininkus. Tai yra puiki galimybė dizaineriams pristatyti savo meną, interjero tendencijas, statytojams – naujausias technologijas, o suomiams įsigyti tuo metu pačius moderniausius namus.

Juveskiulės parodai pastatytų 37 namų plotas – nuo 75 iki 300 kvadratinių metrų, kaina 400 000–500 000 eurų. Žemę galima išsinuomoti arba išsipirkti – tai papildomai kainuos 33 000–70 000 eurų.

Populiariausia statinių medžiaga – medis, iš rąstų suręsti 3 namai, 13 namų naudos geoterminį šildymą, 23 – šildysis iš netoli esančio durpių fabriko vamzdžiais atkeliaujančia šiluma, vienas naudos elektrą.

Viso miestelio aplinka, pradedant šiukšliadėžėmis, gatvės žibintais, baigiant meno kūriniais ir želdiniais vieninga – sukurta dizainerio Jono Hakaniemi.

Po metų, kai visi namai bus parduoti, čia gyvens apie 1000 gyventojų – daugiausia jaunų šeimų, kurios didžiuosis įsigijusios pirmąjį savo būstą išskirtinės estetikos rajone.

Gamta – namų svečias

Kuo ši paroda skiriasi nuo ankstesnių?

Nepasakosiu apie čia naudojamas moderniausias technologijas – energijos taupymo, šildymo, ekologijos. Tai savaime aišku ir tikrai Lietuvos statybininkams būtų ko pasimokyti.

Lankytojams nauja ir įdomu buvo išskirtinės šios parodos temos.

Viena jų skirta pasaulinio garso suomių dizaineriui Alvarui Aalto. Jo 300 sukurtų pastatų į Suomijos miškus, ežerus, akmenis įsiliejo taip natūraliai, kaip šviečianti Šiaurėje pašvaistė ar pusę metų trunkanti poliarinė diena. Juveskiulės mieste A.Aalto sukūrė daugiausia – apie 30 kūrinių.

A.Aalto stilistika įkvėpė daugelį parodos namų – lakoniškų, minimalistinių formų, šviesių ir tarsi perregimų, kai nutrinamos ribos tarp namo ir į jį įsikišančios gamtos.

Kita nauja tema – miesto ir sodo susiliejimas, nes Juveskiulės sritis garsi žemdirbystės tradicijomis.

Žaliuojantys krūmai, medžiai, žolė parinkti taip, kad gamta apie namą atrodo labai efektyvi, stipri. Dirva paruošta, kad vanduo, tirpstantis sniegas gerai įsigertų į žemę, tik šiam kraštui būdingi parinkti augalai švarintų aplinką.

Pirmą kartą parodų istorijoje veikia ir terasos baldų, meno kūrinių, tvarkymo įrangos paroda. Po kiemus uoliai šliaužiojantys robotukai, „valgantys“ žolę – ne atrakcija, o jau kasdienybė.

Ir trečia nauja parodos tema – šviesa. Visi miestelio gatvių šviestuvai yra išmanieji – šviečia silpniau, kai gatvėse tuščia, stipriau, kai pasirodo praeivis. Šviesa, apšviesdama skulptūras, meno kūrinius, pati tampa viena iš meno kūrimo formų. Deja, lankytojai to dabar nematė – Suomijoje tvyro poliarinė diena.

Ne nauja, bet ryški parodos tema – neįgalieji. Daug padirbėta, kad jie galėtų laisvai judėti po namus ir kiemą. Suomiai įsitikinę, kad pasaulis visiems turi būti vienodai gražus.

Kas gyvena daržinėje?

Kas šioje parodoje mane, lietuvę žurnalistę, o ne profesionalę architektę ar statybininkę, nustebino labiausiai?

Pirmiausia tai, kad iš pradžių beveik visi parodos namai man pasirodė bjaurūs. Taip, taip, lyg kokios vienaaukštės ar dviaukštės daržinės – nei gražių balkonėlių, nei žavingų stogelių, kaip buvau mačiusi ankstesnėse parodose.

Bet kas nors turi būti juose ypatingo, jei beveik visi namai jau turi šeimininkus – laimingas jaunas šeimas, džiugiai pozuojančias terasose su mažais vaikais ir gyvūnėliais?

Todėl pasuko į patį man negražiausią, patį paprasčiausią parodos namą, atrodantį lyg tikra daržinė iš kaimo vidurio.

Neapsirinku – tas namas ir vadinasi „lato“ – „daržinė“. Viešpatie, ar koks lietuvis norėtų gyventi daržinėje? Ir ką sau galvojo daržinės architektai?

„Taip, mūsų namo idėja – suomiška daržinė. Mes turėjome kaime žemės ir ilgai nesutarėme, kokį namą norėtume statyti. Vieną kartą važiuojant automobiliu mūsų akys užkliuvo už paprasčiausios šieno daržinės, stovinčios vidury laukų.

Štai ko mes norime! – akimirksniu abu nusprendėme. Paprastų formų, laiko patikrinto, patogaus namo. Tokį ir pasistatėme 2009 metais. Mūsų namas tuoj tapo architektūros įžymybe ir buvo nufotografuotas 20-yje pasaulio architektūros ir dizaino žurnalų.

Jis patogus gyventi, pastatytas iš moderniausių medžiagų, su išmaniausiomis technologijomis, jaukus, lyg atkeliavęs iš vaikystės, nes paprastas iš išorės lyg daržinė“, – juokiasi architektų pora Ulla Koskinen ir Sameli Rantanenas, suprojektavę Suomijoje jau nemaža namų-daržinių.

Kai pavaikščiojau po pilną šviesos ir spalvų patogų namą, jis man visai nebeatrodė negražus.

Kur paslėpta mama?

Na, bet šis – jau tikras baisuoklis, lyg koks siaubo filmo namas, kuriame sūnus ilgai slepia mirusią motiną, – nusprendžiu pamačiusi raudoną, nedideliais langais, mažą, bet aukštą kubą.

Pasirodo, šis mažiausias 75 kvadratinių metrų namas specialiai suprojektuotas 45 metų viengungiui Ari Björnui, kuris pageidavo ramiai gyventi mediniame, ekologiškame ir ekonomiškame būste. Vienas? Taip.

Bet dažnai aplankomas draugų – todėl name net dvi namų kino sistemos, galinga garso technika, o iš baldų lengvai galima padaryti 4 miegamąsias vietas. Namas alsuoja stipriu vyriškumu – pilkos sienos, juodos lubos, juodo marmuro plokštės vonioje ir virtuvėje. Moterį šiame name įsivaizduoju sunkiai.

Bet dėl mamos nedaug apsirinku. Kaimynystėje suprojektuotas namas nors ne mamai, bet 62-ejų metų vienišai moteriai, žavus pastelinėmis spalvomis, moterišku švelniu interjeru.

Projektuotojų dėka abu kaimynai, pasijutę vieniši, galės pasišnekučiuoti susitikę prie namus skiriančios tvoros. Pasirodo, architektai pagalvojo ir apie tai.

Kas šeimininkas – šuo ar žmogus?

Kam gali būti skirtas 101 kvadratinio metro ploto vienaaukštis namas, pavadinimu: „Au, au namas“. Taip, šunims. Tiksliau – dviem linksmiems ispaniškiems vandens šunims Turcai ir Carlos. Ir dviejų 30-mečių merginų porai.

Liisa ir Miia, užsakiusios suprojektuoti šį namą, čia jau gyvena su šuneliais. Vyrams vietos čia nenumatyta.

Nors name vaikščiodama pastebiu tik vieną miegamąjį, apie poros gyvenimo būdą niekas nediskutuoja. Bet net santūrius suomius stebina tai, kad namas suprojektuotas labiau šuneliams, nei jų šeimininkėms. Jis vienaaukštis, taip pat daržinės tipo – kad šuneliams nereikėtų laipioti. Kambarių, virtuvės ir vonios grindys – iš neslidžių medžiagų. Name įrengtos 69 išmaniosios lempos – jos užsidega ten, kur nurisnoja šuneliai.

Baldų apvalkalai lengvai plaunami, spalvos tamsesnės, kad nereikėtų bijoti, kad šuneliai suterš. Aišku, estetiškai įrengtos jų valgymo ir poilsio vietos, sandėliukas jų daiktams.

Dušas – prie pat įėjimo durų, kad iškart būtų galima nuplauti šunelių kojas, jiems grįžus iš kiemo. Išeiti į kiemą ir grįžti jie gali patys pro stumdomąsias duris, o kieme saugi šunų oazė – laipiojimo, bėgiojimo, žaidimų, treniravimo vietos. Ir vieta šeimininkėms, iš kurios jos gali akimis ganyti savo žaidžiančius šunelius.

Bet labiausiai mane prajuokino, kad namo projektuotojai prisiminė, jog šuneliai ir loja. Todėl svetainėje virš sofos kabo meno kūrinys, kuris slopina lojimo aidą name. O jei šuneliai labai įsiloja, prie jų pritvirtinti įrenginiai siunčia žinutes į šeimininkių mobiliuosius telefonus.

Dėl juose įdiegtos programos merginos telefonu gali atidaryti šunelių gardėsių dėžutę, kad jie apsiramintų, paskanautų ir ramūs lauktų savo šeimininkių. Tik nežinia, kas tuose namuose tikrieji šeimininkai.

Suomijoje gyvena 650 000 šunų. Galima patvirtinti, kad du iš jų tikrai turi žmonišką gyvenimą.

Ir paukščiai turi namus

Atsisveikinančius su paroda lankytojus prie vartų pasitinka paukščių inkilų paroda, sukurta menininkais ateity tapsiančių vaikų.

Pasaulis visiems vienodai turi būti gražus – ir neįgaliems, ir vienišiems, ir šunims, ir paukščiams, ir vaikus auginančioms jaunoms šeimoms. Su tokiu jausmu palieku šią parodą, kuri, suprantu, yra daugiau nei gyvenamųjų namų paroda.