Pagrindinis » Straipsniai » Nekilnojamas turtas

Pasakyk, kokioje miesto dalyje gyveni – pasakysiu, kas tu

Daugelis jūsų neriasi iš kailio, bandydami gyventi tokioje vietoje, kuri kitiems padarytų įspūdį. Kitaip nei Britanijoje, kur visi pamišę dėl pašto indeksų (dvi pirmosios raidės yra viskas – jos reiškia ir tai, kaip jūs išsilavinę, kiek uždirbate, kokie žmonės su jumis bendrauja ir kiek kainuoja vaikų mokykla), Lietuvoje pavadinimai yra viskas, ir pagal juos visi galite būti sugrupuoti ir sužinoti savo vertę.

Kadangi miestai Lietuvoje yra trys (Panevėžys ir Šiauliai yra kaimai su prekybos centrais, o Alytus yra apskritai dviejų gatvių sankryža), tai šį kartą tik juos ir aptarsime.

Vilnius

Lazdynai. Kažkada šis rajonas (tada vadinosi „mikrorajonas“, nes rajonai buvo Lenino, Spalio, Tarybų ir dar kažkoks) gavo Lenino premiją, nes parodė, kad gelžbetonio dėžutėse žmones galima apgyvendinti šiek tiek su skoniu ir nebūtinai iškertant visus želdinius, taip pat pasinaudojant reljefu. Dabar čia gyvena pensininkai ir tie, kas jau skaičiuoja metus iki pensijos. Niekur pasaulyje nebuvo išplatinta daugiau knygos „Radži: Likimas nepajėgė manęs nuskriausti“ egzempliorių nei Lazdynuose.

Žirmūnai. Vilnius važiuoja pro šiuos namus į parduotuves buvusiame Šiaurės miestelyje, kurio, deja, nesulygino su žeme. Žirmūnai yra nepiktybinė vieta, tačiau nieko ypač gero. Jei čia gyvenate, tikriausiai paniškai bijote euro įvedimo ir jums patinka idiotiški juokai apie Mažąją Mergaitę Mašenką. Tikimybė gauti darbą, mokamą daugiau nei minimalus valstybės nustatytas , lygi maždaug dešimčiai procentų.

Pilaitė. Čia gyvena vilniečiai, kurie net pamiršo, kad gyvena sostinėje: jiems į centrą niekada nereikėjo, nereikia ir nereikės. Viadukas prie Spaudos rūmų jiems yra kaip Berlyno siena vokiečiams iki šalies susijungimo: žino, kad ten už jo leidžiasi kelias nuo kalno ir yra Vilnius, bet apie tai tik girdėję. Vasaros metu Pilaitės gyventojai mėgsta ir vertina gatavą marinuotą mėsą iš prekybos centrų, paruoštą kepti ant grotelių.

Karoliniškės ir Viršuliškės. Jei gyvenate čia, viltingai dairotės į dangų laukdami, kada koks nors islamistų užgrobtas lėktuvas rėšis į Spaudos rūmus. Daugiau ten nėra nieko, tik nutriušusiais praėjimais tarp namų šmirinėja kitakalbiai.

Fabijoniškės ir Jeruzalė. Gyvenantieji čia džiaugiasi, kad jie gyvena ne Viršuliškėse, nes netoliese yra Santariškės, kur patogu nuvažiuoti, jei sugriebia ligos. Nelabai toli teka Neris, bet kam ta upė, kai yra puikių, erdvių prekybos centrų su picerijomis.

Šeškinė. Kažkada buvo gana prestižinis gyvenamasis rajonas, kur gavę butus žmonės džiaugdavosi persikėlę į švaresnį, geresnį gyvenimą. Dabar viskas sutrupėję ir kažkada buvusi patogi infrastruktūra dabar primena, kad didžioji dalis Lietuvos – tik dvasinė Rusijos sesė. Šeškinėje niekas nenori gyventi.

Naujamiestis. Didžiulė sostinės dalis, nuo beveik senamiesčio (tik truputį pigesnio) iki smagių loftų buvusiose gamyklose, persimaišiusių su sovietiniais daugiabučiais ir lenkmečio pastatais aukštomis lubomis ir trupančiomis sienomis. Čia gatvės pavadintos visų antrosios svarbos LDK kunigaikščių vardais ir nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų prisiminti, kuri po kurios eina. Visus Naujamiesčio gyventojus vienija Konarskio gėlių turgelis (kuris yra, šiaip jau, J.Basanavičiaus gatvėje, bet pavadintas pagal tai, kaip nuo seno vadinosi troleibusų stotelė netoliese) ir didelė buvusi baldų parduotuvė, kur dabar yra prekybos centras su blogiausiu automobilių statymu pasaulyje.

Senamiestis. Čia gyvena kunigaikštis Vildaugas, keli žinomi elgetos, senoliai, kurie niekada neprisiruošė išsikraustyti arba išmokti lietuvių kalbos, menininkai ir šiaip elito atstovai, taip pat užsieniečiai, kurie negali patikėti, kaip Vilniuje galima įsikurti pačioje sostinės širdyje ir tam nereikia parduoti inksto organų spekuliantams. Senamiesčio gyventojai nuoširdžiai nekenčia kaimiečių iš Pašilaičių, kurie atvažiuoja pasivaikščioti į Bernardinų sodą ir neranda kur pasistatyti automobilį (nes jį statytis nėra kur), bei nesibaigiančių vestuvininkų su savo beskoniais limuzinais prie Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčios. Senamiestyje yra Dailės akademija, kur visi nemėgsta mero Artūro Zuoko taip, kaip doras katalikas nemėgsta šėtono.

Užupis. Be natūralių senųjų gyventojų, dar menančių laikus, kai žmonės gaudavo galą laiptinėse nuo taiklaus peilio dūrio, šiandien Užupyje palaima: čia gyvena prasigėrę ir taip pat kai kurie kuriantys menininkai, inteligentijos atstovai, taip pat pasipūtę snobai, negalintys atsidžiaugti brangiu Tymo turgeliu ir keliomis parduotuvėlėmis, parduodančiomis jiems nereikalingus daiktus ir sūrius, kurių pavadinimų jie net neprisimena, bet galima pasigirti apie juos tiems, kas tokių sau negali leisti. Didžiausia prabangių vežimėlių koncentracija Vilniuje. Užupis reklamuojamas užsieniečiams kaip „Vilniaus Monmartras“, ir kvaili atvykėliai su žemėlapiais atbėga čia ieškoti menininkų dvasios, o randa tik angelo skulptūra – bet ir tai ne blogiausias variantas.

Antakalnis. Miegamasis rajonas su žmogišku veidu. Jei gyvenate čia, kasdien džiaugiatės, kaip nesunkiai atvažiuojate į centrą. Esate matę maždaug 400 eismo įvykių žiede prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (kas antrą dieną, kai važiuojate) – policija dažnai jau net nepalieka tos vietos iki tarnybos galo, tiesiog lūkuriuoja, kada reikės vėl rašyti įvykio protokolą. Pro Antakalnį studentai važiuoja į savo Saulėtekį ir iš jo, bet niekada nesustoja.

Pylimėliai ir Lazdynėliai. Šie rajonai yra skirtingose miesto vietose, bet iš esmės vienas ir tas pats: jūs esate Vilniaus gyventojai, mokantys mokesčius (žinoma, jei ne bedarbiai iš Pylimėlių – tada valstybė moka jums), tačiau širdyje norite būti kaimiečiai, jais ir esate. Visiems pasakojate apie tai, kaip kvepia savo nusiskintas pomidoras.

Naujoji Vilnia. Vilniečiai ją visada vadina „novavileika“ (suprask, ten mažai kalba lietuviškai) ir kalba apie ją, kaip apie tolimąjį užsienį, nepaisydami to, kad tai kone vienintelis tolimasis rajonas, iš kur į centrą galima atvažiuoti greitai ir patogiai, ir kamščių niekada nebūna.

Kaunas

Centras ir senamiestis. Čia kažkada buvo laisvos Lietuvos sostinė, ir dabar tai keista prisiminti. Laisvės alėja yra, ko gero, neskoningiausia provincijos miesto promenada, anksčiau garsėjusi batų parduotuvėmis, o dabar nebegarsėjusi net jomis. Vilniaus gatvė, einanti link rotušės – jau geriau. Rotušės aikštė ir Vytauto bažnyčia – visai smagu, bet žmonės čia beveik negyvena, todėl ir čia vakarais tuštoka, o atskraidinti pigių oro bendrovių alkoholikai iš Suomijos centro net nepasiekia: jie užsnūsta prie didžiausių pasaulio cepelinų lėkštės ir septinto alaus bokalo Karmėlavoje.

Žaliakalnis. Negaliu rašyti objektyviai, nes pats čia gimiau, ir matote, kas iš to gavosi. Žaliakalnyje žmonės gyvena kaip mažame miestelyje ir ramiai žino, kad ši jų miesto dalis yra geriausia. Gatvės čia neišdaužytos (ne Raudondvario plentas), žmonės turi gražius darželius prie namų, o dar netoliese yra Ąžuolynas, kur daugelis namų atrodo taip, lyg tarybų valdžios Lietuvoje niekada nė nebuvo.

Vilijampolė. Buvęs darbininkų rajonas, visiems žinomas kaip Slabodkė, ir ne kitaip. Dar nė vienas žmogus pasaulyje nėra gyręsis tuo, kad kilęs iš Vilijampolės. Nieko gero visoje Vilijampolėje nėra, išskyrus tai, kad net ir šis proletarinis rajonas, kaip ir visas Kaunas, visada balsuoja už dešiniuosius, ir jokios Darbo partijos pro čia nepraeina.

Šančiai. Čia gyvenantieji kalba lietuviškai su labai stipriu rusišku akcentu, ir ne todėl, kad būtų rusakalbiai, o todėl, kad čia toks Šančių akcentas. Garsėjo didžiausiu nusikalstamumu pasaulyje po Rio de Žaneiro ir Detroito, dabar tie, kas galėtų būti nusikaltėliai, per duobes tiesiog negali atvykti iki būsimo nusikaltimo vietos, todėl palyginti ramu.

Klaipėda

Kolega žurnalistas Audrius Bačiulis paklaustas paaiškino: „Klaipėdoje viskas gana paprasta: kai įvažiuoji nuo žiedo Baltijos prospektu, pasuki dešinėn, privažiuoji „Akropolį" ir tada – viskas, kas priešais, daugmaž gerai, viskas, kas už nugaros – daugmaž blogai. Galima sakyti, kad „Akropolis" skiria Klaipėdą į skurdžius, nusikalsti linkusius Pietus ir turtingą, darbščią Šiaurę. Čia kaip Roma Italijoje: kas nuo jos į šiaurę – tie turtingi, kas nuo jos į pietus – Neapolio kamorra, Kalabrijos ndrangeta ir Sicilijos mafija. Ne tą pavadinimą Klaipėdos „Akropoliui" davė, reikėjo „Forumu" pavadinti.“

Uosto rajonas ir beveik visi kiti rajonai . Lietuvių kalba greičiausiai nėra jūsų gimtoji. Į rytus nuo „Satoilo degalinės, žyminčios autostrados „Vilnius-Kaunas-Klaipėda“ pabaigą išsiruošiate kaip į užsienį ir visada stebitės, kad ten tokie patys pinigai, kaip ir pas jus Baltijos prospekte. Žvejybos uostas („Rybportas“, neurotiška greitakalbe tariamas kaip „Riportas“) laukia jūsų panašiai, kaip ir Dzūkų gatvė Vilniuje: išskėstomis rankomis, ir tikisi, kad panašiai išskėsite ir savąsias. Situacija geresnė, negu buvo anksčiau: dabar iš ten daugelis lankytojų grįžta gyvi ir sveiki ir gali papasakoti, ką matė.

Herkaus Manto gatvė ir geležinkelio stotis. Čia gyvena beveik visi Klaipėdos gyventojai, kurie moka lietuviškai ir (arba) dirba kur nors kitur, o ne uoste. Klaipėda unikali tuo, kad čia stoties rajonas nėra vienas blogesnių: visus pavojus jau sutraukė uostas.

Senamiestis. Ten beveik niekas negyvena, tad socialinius stereotipus pritaikyti sunku. Klaipėdos senamiestis yra miręs ir tuščias, ir prie vieno iš dviejų veikiančių restoranų snūduriuojantis taksi vairuotojas nustemba, kai paprašai nuvežti iki kito veikiančio restorano netoli centro. Dar labiau nustemba sužinojęs, kad jūs sutinkate jam sumokėti 10 litų už tą kelionę: tai jam savaitės grobis.

Net paminklai Klaipėdos senamiestyje švarūs, neapteršti balandžių: jie tingi kilti taip aukštai, kad galėtų apšaudyti skulptūros galvą. Klaipėdos senamiestis yra geras pavyzdys miesto, kuris nepraskolintas ir savivalda puikiai veikia, bet ar kas nors nori gyventi Klaipėdoje, ypač senamiestyje? Tinka asmenims po sunkių psichologinių traumų, nes absoliučiai niekas nesutrikdys jų ramybės ir pagreitins gijimo procesą.

Tauralaukis. Čia gyvena miesto gyventojai, kuriems patinka būti kaip kaime, tik tie, kas pastatė jų gyvenamuosius namus, nepasakė, kad medžių kol kas nebus. Todėl čia viskas kaip dykumoje: tokius gyvenamųjų namų rajonus mačiau Dubajuje. Tik čia nėra musulmonų maldos namų.