A. Vyšniauskas. Jaunimui reikia ne socialinio, o normalaus nuosavo būsto

Vienas iš paskutinių tokią idėją iškėlė buvęs-būsimas (?) ministras Darbo partijos atstovas Kęstutis Daukšys. Vis dėlto, kaip jaunas žmogus, kurio dabartiniame gyvenimo etape nuosavo būsto tema yra ypač aktuali, kategoriškai nesutinku su išdėstytomis žinomo politiko mintimis.

Teigiant, kad valstybė turi masiškai statyti socialinį būstą ir jį dalinti visiems, nemokšiškai supinamos dvi problemos ir jų sprendimai: socialinis aprūpinimas būstu mažas pajamas turintiems, todėl socialiai pažeidžiamiems, asmenims ir lengvesnis vidutines pajamas turinčių jaunų šeimų apsirūpinimas nuosavu būstu.
 
Socialinis būstas yra vadinamas socialiniu, nes jo paskirtis yra aprūpinti mažas pajamas turinčias, todėl į socialinės rizikos kategoriją patenkančias šeimas laikinu gyvenamuoju plotu. Šios šeimos yra socialiai pažeidžiamos, nes jų pajamos mažesnės, dažnai kažkuris iš tėvų neturi darbo arba šeimoje yra kitų problemų. Šeimų, kurios sunkiai verčiasi ir dėl to gali tapti nebe rizikingomis, o probleminėmis, aprūpinimas būstu ir yra pirminė valstybės socialinės paramos būstu užduotis.
 
Bet socialinio būsto Lietuvoje neužtenka, ir tūkstančiai socialiai pažeidžiamų šeimų bei vienišų asmenų laukia eilėse. Vien Vilniuje šiuo metu eilėje gauti socialinį būstą laukia 6809 šeimos. Problema iš tikrųjų nėra sprendžiama dėl aukšto korupcijos lygmens paskirstant socialinį būstą ir nustatant jo laukiančių asmenų eilės tvarką. Tai nėra jokia paslaptis ir daugelis asmenų, kurie laukia tokioje eilėje, gali jums papasakoti ne vieną situaciją, kai būstą gavo kažkas kitas, esantis žemiau.
 
Jeigu valstybė stengtųsi į problemą pažvelgti iš esmės, tada turėtumėme pripažinti, kad socialinio būsto problemos sprendimui Lietuvoje netrūksta nei paties būsto, nei pinigų. Reikia tik atlaisvinti rankas savivaldybėms būstus socialinės rizikos šeimoms nuomoti iš privačių savininkų. Lietuvoje, ypač regionuose, yra butų perteklius. Būtent regionuose socialinio būsto problema ir yra ypač aktuali.
 
Palyginimui, jeigu Vilniuje 1000 gyventojų tenka 12 būsto eilėje laukiančių šeimų (iš viso 6809), tai beveik 10 kartų mažesnėje Marijampolės savivaldybėje 1000 gyventojų tenka 16 eilėje laukiančių šeimų (iš viso virš 900). O Marijampolė pagal šį rodiklį dar tikrai nėra blogiausias atvejis.
 
Marijampolė - pavyzdys, kaip nereikia spręsti socialinio būsto problemos
 
Ta pati Marijampolės savivaldybė pabandė spręsti socialinio būsto problemą tokiu būdu, kokį siūlo socialdemokratai ir darbiečiai (šios partijos yra pagrindinės valdančiosios partijos ir Marijampolėje). Jau beveik metai, kaip šioje savivaldybėje yra statomas naujas socialinio būsto daugiabutis. Gana prestižiniame miesto rajone, Tarpučiuose, kylantis daugiabutis valstybei ir savivaldybei kainuos 6 milijonus litų. Jame bus įrengta 40 dviejų kambarių butų. Taigi vieno buto kaina bus net 150 000 Lt.
 
Kai socialinio būsto eilėje laukia daugiau kaip 900 socialinės šeimų ir pavienių asmenų, savivaldybė renkasi pastatyti būstą už Marijampolėje fantastiško dydžio kainą 40-čiai išrinktųjų šeimų.
 
Visa tai daroma, kai yra ir daug paprastesnis būdas. Dėl emigracijos šioje, kaip ir kitose savivaldybėse atsirado daug tuščių butų. Dabar dalis jų bus dar ir renovuojami pagal valstybinę programą. Jeigu valstybė ir savivaldybės tikrai norėtų spręsti socialinio aprūpinimo laikinu būstu problemą, sumažinti laukiančiųjų eiles, tai jos rinktųsi nuomą arba jau pastatytų butų išpirkimą.
 
Toje pačioje Marijampolėje sunkiai rasite butą, kurio nuomos kaina mėnesiui būtų didesnė nei 500 litų (nuomos kainos vidurkis tikriausiai siektų apie 400 Lt). Taigi savivaldybė su 6 mln. litų, kuriuos neefektyviai panaudoja naujo socialinio daugiabučio statybai, pagal dabartines socialinio būsto nuomos kainas galėtų penkeriems metams patenkinti visą savivaldybės socialinio būsto poreikį. Visi iš dabar 900 eilėje stovinčiųjų už šią sumą, savivaldybei nuomojantis ir jiems pernuomojant jau esamus pastatytus butus, galėtų gauti laikiną stogą virš galvos.
 
Net ir būstus išperkant, o tada pernuomojant visvien būtų pigiau, nes Marijampolės nekilnojamojo turto rinkoje šiuo metu galima butą nupirkti daugiau nei dvigubai pigiau, negu kainuoja pastatyti naują daugiabutį. Tokia pati situacija, kaip ir mano paminėtu atveju, yra visoje Lietuvoje. Galbūt didmiesčiuose jaučiamas šioks toks būsto pasiūlos stygius rinkoje ir čia idėja savivaldybėms statyti būstus pačioms būtų patrauklesnė, bet ir čia dar neišsemti visi aruodai būstą nuomojant ar nuperkant iš jau esamos pasiūlos.
 
Taigi, akivaizdu, kad modelis, kurį Seime stumia socialdemokratai bei darbiečiai ir kuris jau išbandytas vienoje iš savivaldybių, yra neefektyvus būdas netgi dabartinių socialinio būsto problemų sprendimui. Ką jau kalbėti apie jaunų šeimų aprūpinimą būstu.
 
Jaunoms šeimoms reikalingas nuosavas būstas
 
Kai kalbame apie jaunas šeimas ir paramą joms, pirmiausiai suvokime, kad „parama“ čia nėra tinkamas terminas, nes jaunos šeimos, turinčios vidutines pajamas, nėra socialiai remtina grupė. Apskritai joks jaunas žmogus nėra „remtinas“, nes visos jo galimybės yra prieš akis. Kalbėti turime apie valstybės investavimą į jaunus žmones, o ypač į jaunas šeimas.
 
Būtent investicija į jaunas šeimas yra svarbi valstybei siekiant paskatinti gimstamumą ir skaičių žmonių, kurie stipriau kabinasi į gyvenimą. Tai ir turėtų būti esminis valstybės paramos įsigyjant pirmąjį būstą tikslas. Šiuo metu Lietuvai reikia ne socialinio būsto masiško dalinimo jaunimui, nes joks jaunas žmogus nenori įsikurti laikiname valstybiniame būste. Visi svajojame turėti savo būstą, kurti jį tokį, koks mums patinka. O gyvenimas valstybės kišenėje, laikiname būste nėra trokštamas dalykas, ypač jaunimui.
 
Mokslininkų yra įrodyta, kad sėkmingesnis yra tas žmogus, kuris sukuria šeimą ir turi nekilnojamojo turto. Šeima ir turtas reiškia įsipareigojimą stengtis labiau, dirbti daugiau ir siekti aukštesnių tikslų, kurie padėtų gyventi patogiau, lengviau, kurie leistų vaikus išugdyti kokybiškiau, jiems suteikti geresnę ateitį. Todėl asmuo, turintis šeimą ir nuosavą būstą (jeigu jį įgijo savo darbo pastangomis), žymiai rečiau taps socialiai pažeidžiamu. Ir valstybei toks asmuo kainuoja mažiau, nes jam nebereikia daugybės socialinių paslaugų, jis gyvena sveikiau, jis stengiasi labiau ir apskritai sukuria daugiau pridėtinės vertės.
 
Taigi investuoti į jauną šeimą, į tuos asmenis, kurie pradeda kurti savo gyvenimą valstybei yra vertinga. Ji tai galėtų pradėti daryti nuo vieno paprasto sprendimo – Pirmojo būsto įstatymo priėmimo.
 
Seime TS-LKD opozicija yra įregistravusi Vietos ekonominio vystymo ir regioninės plėtros įstatymo koncepciją. Tai dokumentas, kuris ir nubrėžia gaires, kaip investuoti į žmonių darbo vietų, gyvenimo kokybės ir pajamų augimą tiek didmiesčiuose, tiek ir regionuose. Viena iš šios puikios koncepcijos idėjų yra minėtas Pirmojo būsto įstatymas.
 
Įstatymo ir jį lydėti turinčios programos esmė būtų labai paprasta: valstybė investuotų į jaunų šeimų pirmojo būsto įsigijimą (statybą) arba renovaciją, kompensuodama dalį gauto kredito. Ši investicija į pirmąjį būstą būtų diferencijuota tokiu būdu: jaunai šeimai, turinčiai 1 vaiką, valstybė apmokėtų 5 proc. suteikto būsto kredito, 2 vaikus – 10 proc., 3 ir daugiau vaikų – 20 proc.
 
Taip pat būtų numatyta pirmojo būsto paramos diferenciacija jaunoms šeimoms pagal gyvenamąją teritoriją: parama pirmajam būstui įsigyti, renovuoti arba statyti ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse valstybė skirtų dar iki 20 proc. kompensaciją nuo suteikto būsto kredito.